išpažintys  #1

Galvoti apie praeitį sunku. Laikas nuzulina visus aštrius kampus palikdamas mintį “Juk viskas buvo nesudėtinga. Iš tiesų paprasta. O aš susimoviau. Ir tai nebepakeičiama.”

Tačiau išgyventas įspūdis liko manyje.

Jis keroja. Kuria istoriją. Tiesiai prieš akis.

Mano racionalumas snaudžia.

Nesinori kalbėti. Bet aš žinau.

Aš pasiilgau to, kas įvyko. Ir man trūksta to, kuo aš buvau.

Jei objektyviai suvokiu dabartinę situaciją, tai nu ir nx viską.

Bet aš tai padarysiu. Ta prasme, kad pasigailėjimo savo buitiniam nihilizmui nebus. Aš susirinksiu daiktus, išjungsiu šviesą,  atversiu langus, pasijusiu laisva. O tada mano galvoje liks vietos naujoms švarioms mintims, senosios kartos JAV kinui, laiko patikrintai literatūrai, jūros druska permirkusiai muzikai, rytietiškiems prieskoniams, skandinaviškam interjerui, suplyšusiems džinsams ir saldžiai plevenančioms suknelėms.

Ir turbūt jau reikėtų nuvytusias gėles išmesti.

Jeff Hahn

Jokių pažadų džiaugsmo akimirką. Jokių atsakymų, kai esu pikta. Jokių sprendimų, kai man liūdna. Nesvarios akimirkos. Tu nesi pasiruošęs. Šaltas prakaitas delnuose. Ir ką man su tavim daryti? Anksčiau galėjome valandas žiūrėti vienas kitam į akis. O dabar sunku pakelti žvilgsnį. Tapome praeiviais. Tokia nesvarios akimirkos kaina. Metas naujiems atradimams ir kelionėms. Pro langus išskrenda mūsų paukščiai.

When you are dreaming with a broken heart, the waking up is the hardest part.

Tiesa yra tokia, kad aš supykstu per lengvai. Dėl to, kad vertinu save. Esu velniškai užsispyrusi ir per dažnai atsiprašau. Dažnai elgiuosi taip, lyg man būtų nusispjaut. Nes iš tiesų man mirtinai rūpi. Aš sureikšminu mažus šūdus ir ignoruoju visumą. Nes man tiesiog baisu paleisti reikalus iš rankų. Kartais elgiuosi kaip kalė. Tam, kad save apsaugočiau.

Mes žaidžiam pavojingą realybę.

Tu prabundi pažadinta žinutės, sunkia užuolaida užtemdytame kambary. Keliesi, dengi nuogus pečius frotu, įsitaisai prie šnypščiančios stiklinės ir stebi medžių šakų šešėlius pulsuojančius ant daugiabučio sienos. Mėtomis, ledukais ir viskiu atskiesti vakaro vaizdai suka savo dabar jau lėtą filmą. Lūpas iškreipia šypsena, kurios kamputyje slepiasi vakarykštė mantra, pavadinimu ‘pirmadienis’. Ir supranti, kad saviapgaulė sulošė partiją prieš tave. Nes pirmadienis tikrai ateis. Tik (ne)aišku, kiek laiko truks gerumo agonija, nes iki kaulų smegenų baltų virtuvės sienų akivaizdoj jauti, kad tu to nenori.

Esu įsitikinusi, kad nemotyvuotas naujas įrašas turi tokią pat teisę egzistuoti, kaip ir kurį laiką trukusi stagnacija. Aš net pajutau lengvus sklerozės simptomus ieškodama mygtuko “add a new post”. Niekieno neverčiama pajutau ilgesį paskrebenti klaviatūra ne už pinigus. Pinigus paminėjau greičiausiai todėl, kad jų neturiu, broliai mano. Todėl kyla mintys apie nepelningus siekius ir kitokį mėšlą.

Turiu pabrėžti, kad šio tinklaraščio kuklioji metraštininkė nėra pačios geriausios būklės, nes lyg tyčia išliejo kavą ant grindų ir šiaip jau kurį laiką kamavosi dvasinėmis pagiriomis. Tendencingų nesėkmių epicentre neišvengiamai kyla klausimas. Kodėl? Juk aš toks geras žmogus, šiandien net išnešiau siukšles ir pastačiau jas ne prie kaimyno durų. Juk nusipelniau. Mano gebėjimų verto etato. Ir taip toliau.

Nors gal ir ne.

Ir nauja. Pradžia. Švarus popieriaus lapas. Rašalo dėmė. Daug dėmių. Šiukšlė.

Gal tai aš. Nebe tokia. Ir nesuprantu kodėl. Gal todėl, kad tuščia. O gal per pilna. Gal todėl, kad neskanu buvo. Arba bus. Arba nebus nieko. Niekada.

Gal tai kiti. Kiti veidai. Kitos sienos. Ne čia.  Ne mano. Svetimi.

Nes būnu apsvaigus.  Dažniau nei apgirtus. Bet muzika užstrigo. Lūpų kampe.

Ir pūga. Plaukuose. Minioje. Ir matau. Mūsų dangų. Užuodžiu lietų. Veidrodžio atspindyje. Savyje.

Ir nėra nieko geriau. Už šiandieną. Ir nieko blogiau.

Visą naktį mane kamavo traukinių bėgių ir pripučiamo čiužinio vaizdiniai. Po tokių iracionalių sapnų išaušusi diena savaime įjungia fml režimą ir didžioji dalis minčių keliauja velniop. Taigi.

Esu lengvosios svorio kategorijos mėgėja leistis į kulinarines keliones ir mane periodiškai ima klupdyti noras pripildyti virtuvę čiobrelių, alyvuogių aliejaus, citrinių ir kitokiais aromatais. Pastarąjį kartą investavau laiką ir kito pobūdžio resursus į rattatouille ir polenta gamybą. Rezultatas atrodė gerai ir kvepėjo skaniai, bet man nuoširdžiai pagailo tų, kurie turėjo visa tai ragauti, nes labiau kūdikių tyrelės skonį primenančio patiekalo pagaminti jau negalėjau. Po tokio fiasko ryšiuosi iškepti nebent bulvių su kečupu. Maždaug po mėnesio. Man reikia atsigauti.

O taipogi aš neturiu ką apsirengti (!). Mano avalynę sugraužė sniegas su druska.  Nuolat smunkantys džinsai varo į neviltį, balta striukė (o racionalusis prote, kur tu buvai, kai už ją litus klojau)  maldauja ekskursijos į valyklą, suknelė tyliai reikalauja šiltų pėdkelnių ir aš mielai padegčiau savo spintą, nes jos turinys yra tiesiog apverktinai beviltiškas. Kaip ir parduotvių lentynų turinys, btw. Nesuprantu, kodėl jie parduoda ne normalias rankines, o šiukšlių maišus.

Ir dar išėjau iš namų be piniginės. Nu FUUUUUCK.

O šiaip gyvenu gerai. Smulkmenos mane nervina tokiu pat dažniu, kaip ir džiugina, priklausomai nuo aplinkybių. Laukiu įkvepiančių sapnų ir šviesaus rytojaus.

1975 metų komedija, kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka Diane Keaton ir pats Allen. Tai paskutinis jo filmas, kuriuo siekta juokinti žiūrovą iki nukritimo. Tuo pačiu siužeto dialoguose ir monologuose netrūksta filosofinių išvedžiojimų. Scenarijus paremtas Rusijos literatūros klasikinių veikalų parodijomis, daugiausia Dostojevskio ir Tolstojaus.

Napoleonui įsiveržus į Rusijos imperiją, Borisas Gruschenko (Woody Allen), bailys ir moksliukas-pacifistas priverstas stoti į armiją (o ne!). Lyg to nebūtų gana, Borisas sužino nedžiugią naujieną apie mylimosios pusseserės Sonjos ketinimą ištekėti už silkių pardavėjo. Na bet kaip sakoma, kvailiams sekasi, taigi Boria tampa karo didvyriu (netyčia) ir grįžęs namo sugeba vesti Sonją. Porelė išgyvena visą jausmų spektrą, gausiai filosfuoja ir vieną dieną pasikėsina į Napoleono gyvybę..

The World is Big and Salvation Lurks around the Corner (rež.  Stefan Komandarev)

Tokios apimties filmo pavadinimą regiu tikriausiai pirmą kartą:) Šis Bulgarijos kino produktas laikomas vienu iš sėkmingiausių šalyje pokomunistiniu laikotarpiu. Tai – miela drama apie skirtingų kartų draugystę. Amnezijos ištiktam anūkui praeitį atkurti padeda charizmatiškas beprotis senelis. Veiksmas vyksta dvejose laiko juostose,  kai kurios scenos priverčia juoktis, kitos susigraudinti, o trečios tiesiog susimastyti. Pliusas.

Looking for Eric (rež. Ken Loach)

Britų filmas, kuriame pats save vaidina profesionalus futbolininkas Eric Cantona. Pagrindinis režisieriaus siekis – paneigti nuostatą, kad įžymybė yra kažkas aukščiau paprastojo žmogiškumo. Tuo pačiu parodoma, kaip stipriai kiekvienam reikia aplinkinių solidarumo ir pagalbos. Saugumo jausmas sustiprina morališkai ir padeda kovoti su savo, kaip vienišo nevykėlio, realybe. Būtent toks yra Eric. Keli marihuanos dūmai ir..  Jis ima bendrauti su savo dievuku – Cantona. Įsivaizduojamas draugas ištiesia pagalbos ranką.