Tibor Fischer „Kelionė į kambario galą“

Recenzijos rašyti neketinu. Tik labiausiai man patikusios mintys. Taigi:

· Neįsivaizduoju žmogaus, netgi klausančio nesuprantamiausios ir klaikiausios muzikos, kuris ja žavėdamasis netrokštų, kad ir kiti jaustų tą patį.

· Pradedu įtarti, kad esu tobula, o tai jau negerai.

· Aš pykstu dėl mažų dalykų. Geriau ar blogiau pykti dėl mažų dalykų negu dėl didelių? Pykti dėl didelių dalykų yra suprantamiau, kita vertus, nepykti dėl didelių dalykų reikia nemažos savitvardos. Taigi tikriausiai leistina pykti dėl mažų dalykų, jeigu vis dėlto susivaldei ir nesupykai ant didelių?

· Dabar noriu, kad įsivaizduotumėt, kaip aš penkias minutes kartoju „miškai ir ežerai“, kol taps nebepakeliama – tai ir yra Suomija.

· Man į galvą ateina žodžiai: nustok lakti, nustok dejuoti, susirask darbą, ir pasijusi daug geriau. Bet šito nepasakysi balsu, nes tai patarimas, o patarimo, nors ir geriausio, niekas neklauso, be to, išeitis tiesiog akis bado.

· Man rodos, vyrai iš prigimties nesugeba suvokti, kad klausdami tokių nesamonių kaip: ar turi draugą? Ir paskui nusiplėšdami visus drabužius, kol jūs esate virtuvėje, nepadaro jokio įspūdžio.

· O kaip patikrinti žmogiškumą? Nežinau geresnio būdo, kaip laukimas. Jeigu žmogus laukia tavęs ant gatvės kampo šaltyje, lyjant, net šviečiant saulei, laukia pusvalandį, valandą, nes tu žadėjai ateiti.

· Kito žmogaus tau padaryta vakarienė – žiaurus smūgis baisumui. Panašiai su gėlėmis: visada gali jų nusipirkti, bet jos nekvepės taip gardžiai kaip gėlės, dovanotos tau kito žmogaus.

· Žengiu pro išklerusį automobilį, ant kurio prilipintas ranka rašytas skelbimėlis: „Į šitą mašiną įsilaužta jau tris kartus. Daugiau nieko nebeliko vagiamo. Prašom jos neliesti“.

· Visiems mums norisi, kad retkarčiais kas nors patrintų dvasinę nugarą.

· Namai – tai ne vieta, o žmogus.