Jingle jungle

Paprastai stengiuosi išlaikyti balansą tarp noro šokinėti iš laimės, ir noro užsidaryti tamsiam kambarėly. Pastarasis jausmas apima retai, bet kuo visuotinio džiaugsmo progos artyn, tuo jis aštresnis. Negandų kamuoliai suspaudė mano silpną širdį, persisunkė į raumenis ir prislėgė gležnus pečius. Jausmas toks, lyg nematoma koja spirtų iš už nugaros pačiu keisčiausiu momentu. Ir visai nedžiugina manęs nei girliandos, nei lakricos zuikučiai, nei šventinės akcijos. Aniekaip.

Turiu orientavimosi aplinkoje negalią. Man tai kainavo orumą.

Esu miesto niokotoja ir įstatymų pažeidinėtoja. Taip mano savivaldybės pareigūnai. Man belieka prisipažinti ir susmukti atgailos agonijoje.

Nemoku dirbti 96 darbai/valanda greičiu. Tikriausiai būsiu apdovanota kuo nors nepanašiu į diplomą.

Patyriau reketą Dievo namuose.

Mano sveikata pasirinko išvyką į Majamį. O aš dirbu be išeiginių.

Aš mėgčiau šilumą ir gaivius autobuso bendrakeleivius. Arba valdyti reflektorius.

Taip pat man patiktų oriai įeiti į parduotuvę, o ne keliais čiuožti šlapių plytelių reljefu.

Kartą įsijungiau Lietuvos Talentus..

80 percent

Anądien gamindama paprikų iškamšas, sniego bijanti mergaitė rūšiavo mintis apie savo kintantį mikrokosmosą. Ji negalėjo patikėti, kaip įvykiai persikūnija į daugialypius pavidalus, visai neatsiklausę jos leidimo. Mergaitės, kuri taip nori suvaldyti viską, kas susiję su jos patirtimi, pradedant nuo taško A ir baigiant kitame fiksuotame taške.

Pamerkusi pomidorą, kurio viršūnė prapjauta kryžiuku į verdantį vandenį, ji kurį laiką stebėjo brutalų procesą ir lupdama tai, kas atliko, ji prisiminė, kaip prieš kelias savaites, vasaros savaites, jos kūną degino uždegimas, o galvoje tvyrojo prisukamo apelsino nuotaika. Ji norėjo trenkti monitorių į sieną arba pamerkti jį į vonią. Ji to nepadarė. Nes sniego bijanti mergaitė laikosi duoto žodžio ir neparduoda sielos velniui. Suvartojusi nukenksminančiųjų, ji toliau vilko savo pažadus. Vėliau rinko nuo kilimo kuokštais slenkančius plaukus ir bijojo pamatyti minusinį rezultatą elektroninių svarstyklių skydelyje.

Uždegiminiams procesams pasibaigus, mergaitė kurį laiką gyveno aprasojusiame stiklo kube, kuris ją dusino taip efektyviai, kad ji neištvėrė. Ir jį sudaužė.  Tam prireikė kelių sakinių ir tvirtai sufasuoto minkštaširdiškumo. Rezultatas kviptelėjo svilėsiu, bet pasirodė tinkamas tolimesniam eksplotavimui. Ji įkvėpė oro.

Susmulkinusi daržoves, mergaitė suvertė jas į keptuvę ir prisiminė, kaip begėdiškai ištuštino savo sąskaitą, vardan senos svajonės. Beliko išsiaiškinti, kuo diafragma skiriasi nuo ISO ir suvirškinti manual’ą. Bijanti sniego puldavo ant kelių prieš kiekvieną potencialų pozuotoją ir fokusavo rankiniu būdu. Netrukus jos mikrokosmose atsirado pušų viršūnių peizažas. Ji šildė rankas prie laužo ir gėrė skaniausią arbatą pasaulyje iš aliuminio šaukšto, kol išaušo rytas,o veidą išplovė lietus. Namo ji grįžo pigiausiu taksi pasaulyje – ant dviračio bagažinės.

Kol orkaitėje kepė paprikų iškamšos, jau kikendama mergaitė prisiminė perkusijas, vasaros terasą, du didelius “Utenos”, žaibišką keitimąsi objektyvais ir šėlsmą, kurį išprovokavo keistuoliai ant grindų. Mergaitė prarado balsą, jai išsileido šukuosena ir nubėgo tušas. Viską dar labiau atpirko nelegalus įsiveržimas į pobūvį kitame miesto gale. Ketvirtą ryto du išvargę akimirkų gaudytojai tupėjo ant asfalto, kramtė obuolius ir šiurpino vorus. Šou baigėsi. Metas namo.

Kulinarinės kelionės pabaiga (to be continued?)

Malonumai

Vasara yra toks dalykas, kurį norisi užkonservuoti  ir pasidėti į lentyną. Vasaros visada būna šiek tiek per mažai.

Betgi įvyko nesusipratimas.  Bijanti pametė didžiąją dalį savo  vasaros.  Pametė lyg kokį lietsargį, mobilųjį telefoną ar sąžinę.

Na, man teko pasimėgauti tikrų atostogų savaite. Tuo metu gyvenau išties prabangiai: nesukau galvos dėl namuose paliktų rūpesčių, maitinausi saule ir vėju, kvepėjau kokosų aliejumi ir jūros purslais. Kaip ir tikėjausi, ramiai praeidavau vidutiniškai pro kas trečią ledų pardavėją. Kartą apsistojau vietiniame sendaikčių turgelyje, kuris mane užhipnotizavo angliškų knygų nugarėlėmis. Už juokingą kainą įsigijau keletą vienetų ir pasijutau priartėjusi ne tik prie intelektualios, bet ir ekonomiškos moters portreto. Tiesa, kiek vėliau šį įspūdį sugadinau įsigydama kaljaną.. Šį aparatą stengiausi užkurti apytikriai tris dienas, taip vos nepadegdama kaimynų balkono, bet ketvirtą kartą pavyko. Taurė vyno ir lengvas braškinis dūmelis tinkamai mane atpalaidavo ir nuskraidino į sapnų karalystę.

Sykį per tas pačias trumputes atostogas prabudau 4.30 val ir tikriausiai kiek per ilgas buvimas saulėje nebeleido miegoti ilgiau. Todėl nusprendžiau, kad nė velnio aš čia nesikankinsiu, o keliausiu prie jūros. Pirmą kartą mačiau tokį tuščią ir žuvėdrų užvaldytą paplūdimį. Apie 5.00 val ėmė vaidentis žmonės, vieni jų vaikštinėjo su savo keturkojais augintiniais, kiti atliko jogos pratimus, ketvirtas pliuškenosi jūroje Adomo kostiumėliu. Rūke skęstantis dangus, po nakties dar drėgnas ir paukščių išmindžiotas smėlis, kiek stingdanti ryto vėsa. Grįžusi apie 8.00 val, miegojau toliau. Vėliau rytinis paplūdimys atrodė kaip haliucinacija arba sapnas.

Dar liko gabaliukas vasaros. Kaip čia jo nepametus?

Liepa

Trys valandos nulis nulis guliu lovoje su savo toshiba ir galvoje nebesiklijuoja jokia rišli mintis. Turiu pasakyti, kad buvau išėjusi blogerinių atostogų, o šiandien iškeliauju tikrų. Žadu pamerkti galvą į (ne)skaidrias Baltijos bangas, kojų pirštais žarstyti smėlį, pirkti ledus ant pagaliuko ir susigrąžinti prarastus kilogramus.

Kadangi liepą nesugebėjau suregzti nė vieno susitraukusio įrašo, mėginsiu reziumuoti:

Mėnesio filmas. Visad rašau apie praėjusio mėnesio filmus, taigi, birželį teišspaudžiau vieną. Bet galingą. Transformerių antrą dalį.

Mėnesio šmotas.

MSTRKRFT – Heartbreaker

Mėnesio frazė. “Susidirbom”. Šis žodis vartotinas teigiamu ir neigiamu atvejais.

Mėnesio maistas. Čipsai su druska (iš druskinės). Čipsai su druska ir koldūnų padažu.

Mėnesio kraugerys. Tas, kuris sugalvojo vasaros praktiką.

Mėnesio puolėjas. Skėrys prie Baltojo tilto. Jis su savo gentainiais išbaidė visą pakrantės publiką, įskaitant ir mane.

Mėnesio klausimas. Kodėl tu taip padarei, mieloji?

Šiam kartui tiek, nes jau kraunu lagaminą, be abejo, svarbiausius daiktus palikdama namie. Iki:)

Kai neveikia aparatai

Diena prasidėjo puikiai – kava, Feed Demon, muzikytė ir kiti maži smagumai. Prieš pat išeidama pastebėjau, kad kažkur prapuolė elektra, bet menka bėda – vis tiek išeinu. Problema surimtėjo, kai užvėrusi viešo gyvenimo duris (paprasčiau tariant, grįžau),  supratau, kad nė vienas jungiklis nenori man paklusti. VIS DAR. Ramiai, Bijanti, žmonės kažkada gyveno be elektros, ir netgi buvo laimingi. Mėginau nusiraminti tyrinėdama laiptinėj skaitliukus. Nėra visam name. Nedžiugu.

Nori kavos – špyga taukuota. Laptopas skaičiuoja paskutinį pusvalandį, bet kas man iš jo, kai interneto nė kvapo. Minesweeper? Kaip niekad stipriai prisireikia pasitikrinti visus fraipus, feisbukus ir kitas gyvybiškai svarbias nesąmones. Name tylu, girdžiu, kaip šlepsi kaimynai, turbūt irgi neranda sau vietos. Na, kadangi jau taip visai nebeturiu, ką veikti, tai galiu dirbt. Genialu.

Po poros valandų ramaus ir tyro maketo pjaustinėjimo – tik pyst ir sužibo mano naujasis šviestuvas. Iš ketvirto aukšto pasigirdo pergalingas techno, ir aš supratau, kad mano pakrikusi emocinė būsena pradeda stabilizuotis.

Ta proga reikia kibiro arbatos ir šlakelio idm:

Apparat – Hailin From The Edge (feat. Raz Ohara)

Būro džiugesiai ir nelaimės

Viskas yra spalva ir skaičius.

Man atrodo, aš truputį persidirbau, nes pradėjau klausyti Pet Shop Boys ir valgyti pomidorus su alyvuogėm. Taipogi nei iš šio nei iš to man labai prisireikė užuolaidų, bet grįžau iš senukų su staliniu šviestuvu. Šiandien (tai yra jau vakar) pavėlavusi į paskaitą maždaug lygiai valandą, gavau į kaktą nuo žinios apie peržiūros galutinį terminą, kuris ir taip buvo pakabintas ant durų jau semestro pradžioj, bet kas gi kreipia dėmesį į kažkokias ten datas? Padaryti liko nesakysiu kiek, bet net durų rankena supranta, kad po savaitės man bus koma. Be abejo, prieš tai  išlaikius lygsvarą ir pristačius projektą.

Mano naktys, tiesiog tobulo poilsio išraiška:

Tik aš, muzika ir corel’is.

Labas rytas. Kur mano kava??

Kasdienybės blykstė

Prie McDonald langelio: “Mums dietinės colos, tris dietinius mėsainius ir du dyyydelius dietinių bulvyčių. Ačiū”

Prie McDonald langelio nr. du: kas būna, kai lūkuriuoji lauknešėlio ir sustoja taksi ant pilno sulčių pakelio? Atsakymas: egzotiškas lietus tau už apykaklės ir nesusipratęs taksisto veidas.

Nissan’e: “Tai va, jūs anksti išėjot, o mes likom pas bijančią. Pradėjom žalias devynerias, o tada mane prajuokino. Truktelėjau žaliųjų į nosį, labai gerai visi sinusitai išsivalė”.

Prieš klasės susitikimą: “Mieloji, paimk ko nors degančio”. “Gerai, tik patikslink, kas tas degantis, nes kai paimsiu, mažai nepasirodys”. “Ai, tada gal kokio šampano”.

Dailės akademija: merginos sako “Mes važiuojam pirkt lubų”.

Savanoriuose: “Pas jus čia yra koks klubelis? Atvažiuotume pasižvalgyt, kap tik stomatologinis šalia.”

Šok Rok: “Where are you from?”. Mąstau: gal nesakysiu “Here”, galvos, kad Woo gimiau. “Lithuania”- sakau. “Really? You don’t look local”.

Pasų poskyris: “Geros jums dienos” . Nustebau, po gandų apie sužvėrėjusias šios įstagos darbuotojas.

Pasų poskyris vol.2: “Ar jūs turite sąskaitą Nord banke?”. Pilietis: “(ilga pauzė) nesupratau klausimo”.

Havana: “Kas čia groja?”. “Kolkas dar nežinau”.

Havana vol. 2: “Kokią muziką klausai?”. “Ai, kad žinok labai įvairią”. “Na tai vistiek, pavardink stiliais”. “Electro įvairi, indie rock, disco mėgstu”. “Oi, tai tokia netradicinė biški”.

Skype: “Geras dalykas tie blogai. Jei žinotum, kas skaito, turbūt iš klumpių išvirstum”.

This is where I failed

Stengtis užmigti, nes “ryt anksti keltis”. Paryčiais ieškoti vandens stiklinės. Pramiegoti. Teigiamai atsakinėti į klausimą “tu užkimusi?”. Klausyti lietaus barbenimo į skardines palanges. Sunaudoti visas nosines ir vis tiek neprakvėpuoti. Muiluotis, pro praviras duris sklindant Beirut. Ieškoti įkvėpimo. Ieškoti maisto.  Atsisėst ir dirbt. Po dvidešimties minučių apsigalvoti. Dūmoti. Nervuotis. Ramintis. Išeiti. Grįžti. Padirbti. Stengtis užmigti.

Reiktų asmens, galinčio pakonsultuoti prioritetų ir dienotvarkės klausimais.

Foto priklauso Erin Hanson.

Mėnesio nusivylimas: kas pavogė pavasarį???

Džimis, blynai ir senatvė

Partipenau namo šlaputėlėmis kojomis – kvepia pavasariu. Drėgme alsuojantis oras pasakoja apie greitai nutirpsiantį sniegą, nuogą žemę, kurią netruks užkloti gaivi žaluma ir pirmieji gležni žiedai. Sunku tuo patikėti, matant įsijautusios žiemos atributus. Jau greitai..

Šeštadieninis vakarėlis irgi paliko dovanėlę: įkyriai iš galvos nesitraukiančią Jimmy. Perspėju, prieš spaudžiant nuorodą verta pagalvoti kelis kartus. Už pasekmes neatsakau:) Penktą valandą nulis nulis Islandijos stotelėj dar spygavom Jimmy ir I got your number. Pasiutimas.

Beje, blynai sekmadienį, blynai pirmadienį ir blynai antradienį, čia normalu? Bet kaip skanu.. Įdomu, kiek blyniukų dar reikia įveikt, kad iš kanapinio pasitaisyčiau į lašininį. Beje, kolega meditavusi paskaitoje man iš dešinės ,guodėsi, kad dėl panašių priežasčių gavo pirkti naują keptuvę. Su Užgavėnėm, mielieji!

Šiek tiek gėlo vandenėlio mano amariliui (taip, jau turiu kambarinę gėlę. Girdėjau, dvi versijas tokių permainų: senatvė arba moteriškumo ženklas) ir to paties šeimininkei. Sveikatinimosi seansas prieš artėjantį pasivažinėjimų dviračiais, skaitymo pievoje, tirpstančių ledų beigi murkimo prieš saulutę sezoną.

Nerandu kai kurių daiktų. Bijau pagalvot, kas bus pavasarį.

Kuo skundžiatės?

Buvau poliklinikoj. Buvau du kartus, nes ne viskas pavyksta iškart. Ypač jei paskutinį sykį šias sienas ramstei maždaug prieš trejus metus. Welcome back! Pirmas siurprizas pasitinka tik įėjus pro duris. Vietoj įsimintino vaistų kvapo, uoslę gniaužia įstabus senstelėjusiame aliejuje keptų pyragėlių aromatas. O kaip sveikos mitybos piramidė? Komercija (ne)valdo.

Eilės lygiai tokios pat nesibaigiančios tiek ankstų rytą, tiek po pietų. Paliegėlių pilni koridoriai, ką gi, šiandien aš viena jų. Nesvarbu, kad išsiaškini, kuris nelaimėlis eilėje paskutinis, vistiek atsiranda labiau paliegusių už kitus, tad jie keliauja į gydytojų glėbį be eilės. Pasėdim. Kodėl aš nepasiėmiau knygos? Jaučiu, kad skrandis jau ima viešai triukšmauti, nes pusryčių ritualą teko atidėti dėl numatomo kraujo tyrimo. Ir.. o džiaugsme, ar tik ne mano eilė? Įkrentu į palatą su viltim, kad mano negalavimams paskutinioji.

Kada paskutinį kartą buvote poliklinikoje? Prieš tris metus? Jūsų ligos istoriją išmetė. Na gerai, nusirenkit iki pusės ir prašom atsigult.

Apžiūra įgavo ekshibicionizmo bruožų, kai pora vyrukų netikėtai įšoko į palatą kažko paklaust. Turėjau skaisčiai nuraust, bet aš labiau galvojau apie sumuštinį. Paskui išklausiau miglotų prielaidų dėl mano būklės, kurios nebuvo perdėtai optimistiškos. Dabar, sako, eik daryt kraujo tyrimą, bet reikia greitai, o ten eilės. Tai eik tiesiai į tikslą, nežiūrėk į šonus ir neklausyk, ką tau sakys. Ou je!

Man dar dabar truputį gėda. Gerai, kad bent negavau iš kiaušinio į kaktą. Bet čia turbūt tik todėl, kad niekas neturėjo kiaušinių. Turiu omeny, vištos.

Odisėja baigėsi sklandžiai, žinau kuo gydytis, jei pasiseks, turėsiu naują ligos istoriją, įgijau imunitetą pyragėliams ir padariau keletą išvadų. Viena jų – su gydytojais pabendraut sveika ne tik tada, kai jau būtinai reikia ką nors remontuot.

Kita išvada – laikas ne tik domėtis sveiku gyvenimo būdu, bet ir jį praktikuoti.