Lapkričio filmai

Inglourious Basterds (rež. Quentin Tarantino)

Multilingvistinis karinis filmas, nors tuo pačiu, paties Quentin nuomone, labiau “spaghetti western” su antrojo pasaulinio karo ikonografija. Veiksmas vyksta nacių okupuotoje Prancūzijoje. Svarbiausios siužeto linijos vyniojasi apie asmenis ir jų grupes, kovojančias su Trečiuoju Reichu gana ekstremaliomis priemonėmis. Viena iš jų – egzekucijos išvengusi ir savo kino teatrą atidariusi jauna žydė. Ji rengia neįtikėtiną keršto akciją už savo prarastus šeimos narius. Kita kovojanti grupuotė – žydų kilmės amerikiečiai kareiviai, pasivadinę negarbingais šunsnukiais. Jie mėgina įsiskverbti į priešų gretas ir žavingai juos naikint.

Tarantino neabejotinai turi savo įsimintiną ir nesunkiai identifikuojamą braižą. Visuose jo filmuose jaučiamas sarkazmas beigi kyla juokas iš tokių nejuokingų dalykų, kad net pasijunti nepadoriai. Inglourious Basterds ne išimtis. Filmas sulaukė nemažai kritikos, ypač žydų spaudoje, dėl moralės trūkumo, teigiama, kad režisierius pasiklydo savaip interpretuoto karo fikcijose. Tačiau kita dalis kritikų filmą giria, yra manančių, kad tai geriausias Tarantino darbas po Pulp Fiction.

Volver (rež. Pedro Almodovar)

Tie, kas mane pažįsta, žino, kad Penelope Cruz yra pati mylimiausia mano aktorė, todėl filmas gali būti šlamštas, bet man jis vis tiek bus įdomus. Įvykiai rutuliojasi tarp La Mančos ir Madrido. Seserys Raimunda ir Solė kuria savo gyvenimus Ispanijos sostinėje. Joms sekasi skirtingai, nes pačios sesutės skiriasi kaip diena ir naktis. Raimunda nesėkmingai išteka ir tai lemia nemalonias pasekmes, su kuriomis tenka tvarkytis. Tuo tarpu Solė grįžta į gimtąjį kaimą ir sutinka mirusios motinos vaiduoklį, kuris jos nebepalieka ramybėje ir keliauja į Madridą drauge.  Iš tiesų Volver man pasirodė vienas iš tų filmų, kuriuose labiau patraukia atmosfera, pats turinys gilaus įspūdžio nepaliko.

Los Abrazos Rotos (rež. Pedro Almodovar)

Pasakojimas apie aistringą, bet mirtinai pavojingą meilę. Pagrindinis veikėjas gyvena ir kuria juodoje tamsoje. Galima tik įsivaizduoti kaip jaučiasi žmogus, visa, kas jam brangiausia praradęs per vieną nelemtą įvykį. Jis stengiasi užsigydyti žaizdas, tačiau po keturiolikos tamsoje praleistų metų praeitis sugrįžta. Ir ji turi pasiūlymą. Asmeninės dramos, meilė kinui ir šmaikštūs pastebėjimai meistriškai sudiriguoti vieno įtakingiausių ispanijos režisierių. Tai – meilės ir mirties šokis. Verta pamatyti.

Spalio filmas

Battle Royale (rež. Kinji Fukasaku)

Japonų kinematografija skiriasi nuo vakarietiškosios visų pirma tuo, kad ištrinamos ribos tarp blogio ir gėrio supratimo. Antra, siužeto posūkius itin sunku nuspėti, nes kultūriniai skirtumai lemia neįprastą požiūrio kampą.

Filme Japonija vaizduojama ateities perspektyvoje, kuri išties niūri. Žlugus ekonomikai ir švietimo sistemai, didžioji dalis moksleivių praranda stimulą siekti išsilavinimo, protestuoja ir palieka mokyklas. Tai dar labiau aštrina situaciją, tampa akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis net ir atstačius šalies ekonominę padėtį, nieko gero iš to nelauk, nes neišsilavinusi jaunoji karta neturi jokios ateities. Taigi, valstybė išleidžia naują įstatymą, kuris turėtų iš pamatų pakeisti jaunuolių pozicijas. Kasmet burtų keliu išrenkama protestavusi klasė ir išvežama į negyvenamą salą. Joje žaidžiamas kraupus išlikimo žaidimas. Kiekvienas moksleivis gauna kuprinę su keletu reikalingų daiktų ir atsitiktiniu ginklu. Tai gali būti ir pistoletas, ir popierinė vėduoklė, kaip pasiseks. Žaidimo esmė: namo sugrįžti gali tik vienas. Ir nėra jokio būdo iš šio žaidimo pasitraukti.

Filme atsiskleidžia moksleivių asmenybės. Vieni jų turėjo aukštų gyvenimo tikslų, kiti buvo nevykėliai, bailiai ir t.t. Žaidimas pakeičia įprastus charakterio bruožus, vieni be vargo ima žudyti savo buvusius draugus, bendraklasius, kiti pasiduoda. Siužete įpinami pasakojimai apie tai, kaip ir kuo gyveno jaunuoliai anksčiau ir kokie tarpusavio ryšiai juos siejo.

Battle Royale vaidmenis atlieka paaugliai, skirtingai nei panašaus pobūdžio vakarų filmuose. Filmas uždraustas Singapūre, neišleistas JAV. Filmą galite rasti linkomanijoje.

Liepos filmai

Young Adam (rež. David Mackenzie)

Vanduo, barža, jaunas ir dailus rašytojas, nevaldoma aistra.. gražu? Anaiptol, juosta ne iš saldžiųjų. Vardinu toliau: trintis tarp vienas kitam įkyrėjusių žmonių, skurdi buitis, tamsiaplaukės merginos lavonas, neištikimybė, byla, mirties bausmė, nesunaikinamas kaltės jausmas. Kartais nelaimingi įvykiai nutinka netyčia. Ir išvengus bausmės telieka vienintelis klausimas: ar nuo šiol aš galėsiu ramiai miegoti?

The Sea Inside (rež. Alejandro Amenabar)

Vienas, iš Skalvijos repertuaro filmų. Pagrindinė idėja nekrikščioniška – ar gali žmogus pats pasirinkti mirtį, jei seniai nebelikę nei vilties, nei noro gyventi? Filmas, paremtas autentiška istorija, pasakoja apie jūreivį Ramoną, kurio gyvenimą sujaukė nelaimė. Vienas nesėkmingas šuolis nuo uolos – ir jis guli lovoje, paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų. Ne vieną dešimtį metų Ramonas išgyveno jausdamasis nei gyvas, nei miręs. Jo pastangos oficialiai įteisinti eutanaziją taip ir liko bevaisėmis. Labai gražus europietiškas kūrinys, kuriame galima pamatyti natūralius, neplastmasinius veidus, su raukšlelėmis ir kitomis žaviomis detalėmis, kurių nesurasi amerikietiškame kine.

Gegužės filmai

Pasiilgot manęs ar ne, bet aš grįžau. Ir grįžau su praėjusio mėnesio filmų apžvalga. Tiesą sakant, neįtikėtinu man pačiai būdu, mėnesio filmai, panašu, kad tapo viena iš pagrindinių mano tinklaraščio ašių. Ką gi, žiūrim, ką turim šį kartą:

The Fall (Tarsem Singh)

Čia yra kaip tik tas atvejis, kai aš nežinau nuo ko pradėti. Nes The Fall – vienas iš gražiausių kada nors matytų filmų. Džiūgauju įveikusi išankstinę nuostatą nežiūrėti įvairaus plauko fantastikos.

Ko tik nepadarys žmogus, jaučiantis nepakeliamą skausmą, ir žinantis, kad kelios tabletės jam tikrai suteiks taip išsvajotą nejautrą bent trumpam periodui? Jis gali sukurti nuostabią istoriją vien tam, kad maža smalsi mergaitė, mainais į istorijos tęsinį, surastų ir atneštų vaistų.

Tai -  kelionė po nematytus kraštus. Porą metų filmuotas ir tiek pat montuotas kino pasaulio produktas, kuris užlieja spalvomis ir netikėtais personažais.

Blindness (Fernando Meirelles)

Kartais taip įdomu pafantazuoti, kas būtų, jeigu būtų. Jei aklumas taptu sparčiai plintančia epidemija. Jei valdžia nebegali su tuo sustvarkyti ir sustabdyti panikos, skelbia karantiną. Jei absoliučiai visas miestas, išskyrus vieną moterį (laimė, tai ar ne, jau tampa ginčytinu klausimu) apanka. Kas tada? Juk žmonės pasiklysta, neberanda namų, tampa grupelėmis primatų pašėlusiai kovojančių dėl gabaliuko maisto ar lašo vandens? Galima paprojektuoti ir tokią realybę.

Shawshank Redemption (Frank Darabont)

Andrew pakliūna į kalėjimą. Žinoma, visi ten sėdintys yra nekalti, tad Andrew žodžiais niekas netiki. O jis, vyrukas įdomus. Po tylia ir taikia išore slypi gilūs rezervai. Protingo, unikalaus, laisvės trokštančio žmogaus. Andrew greitai įgyja aplinkinių pagarbą ir pasitikėjimą, atsiduria taip arti kalėjimo valdžios, kiek tik kaliniui įmanoma, ir gal šiek tiek daugiau. Jam puikiai atsiveria visas supuvusios sistemos vaizdas, ir Andrew galvoje gimsta planas.

Balandžio filmai

Adaptation (rež. Spike Jonze)

Rašytoja Suzan parašo puikią knygą apie orchidėjų mylėtoją. Personažas iš tikrųjų egzistuoja – labai įdomus vyrukas be priekinių dantų. Suzan praleidžia daug laiko su šiuo keistuoliu ir tarp jų užsimezga šis tas daugiau nei bendras žavėjimasis retomis gėlėmis. Tuo tarpu įžymus scenaristas Charlie Kauffmann ryžtasi sukurti scenarijų pagal Suzan romaną. Jam tai tampa sunkiu išbandymu, nes paaiškėja, kad knygoje beveik nėra veiksmo. Prispaustas terminų ir nenorėdamas sugadinti savo talentingo scenaristo reputacijos, Charlie prakaituoja. Savo idėjas pradeda siūlyti šiek tiek prietranka brolis David. Pasirodo tos idėjos ne tokios ir kvailos. Pagaliau atsiranda veiksmas.

Labai įstrigo frazė “Aš kartais noriu atsiprašyti už tai, kad egzistuoju”.

The Strangers (rež. Bryan Bertino)

Vertinu dviprasmiškai. Kadangi tai yra siaubo trileris, o man buvo baisu, turėčiau dėti pliusą. Bet iš tiesų siužetas kiek skurdokas, be to panašių filmų yra ne vienas (pvz. Funny Games). Visas siaubas slypi jo laukime. Jauna apsipykusi porelė apsistoja vasarnamyje, aplink kurį, be abejo, nerasi gyvos dvasios. Jaunuoliai aiškinasi santykius, liūdi, rūko, mylisi, kol į duris pabeldžia nepažįstamieji..

Knowing (rež. Alex Proyas)

1985-ieji. Pradinukai mokykloje gauna užduotį nupiešti, kaip jie įsivaizduoja pasaulį po penkiasdešimties metų. Kol visi keverzoja skraidančias lėkštes ir robotus, viena mergaitė išmargina visą lapą skaičiais. Po penkiasdešimties metų piešinukai ištraukiami iš laiko kapsulės. Minėtos mergaitės rankdarbis atsiduria mažo berniuko Kalebo rankose. Kalebui iš tiesų nelabai ir rūpi, bet jo tėčiui įdomiau. Jis ima šifruoti lapą, kol vos nepražyla suvokęs, kad skaičiai toli gražu nėra bereikšmiai. Jais užkoduotos buvusios ir būsimos katastrofos. Tėvukas ryžtasi gelbėti pasaulį. Filmas būtų geras, jei ne saldi ir seilėta pabaiga.

Taken (rež. Pierre Morel)

Bryan labai myli savo 17-metę dukrą Kim. Ji gyvena su motina ir patėviu, o tikrasis tėtušis net metė perspektyvų darbo pasiūlymą, kad galėtu būti kuo arčiau savo numylėtinės. Kim labai nori į Paryžių kartu su savo drauge Amanda. Bryan’ui baugu išleisti savo gražuolę į pavojų perpildytą pasaulį, bet moterys (buvusi žmona ir Kim), nebūtų moterys, jei neišsireikalautų savo. Mergaitės išskrenda į meilės miestą ir vos nusileidusios pakliūna albanams į nagus. Tėvukas – supermenas viską meta ir ruošiasi iš po žemių iškasti skriaudikus.

Rachel Getting Married (rež. Jonathan Demme)

Panelė Rachel yra pasiutusi mergiotė, mylinti narkotikus ir alkoholį. Grįžusi iš reabilitacijos ji, kaip ekscentriška asmenybė, sujaukia savo sesers vestuvių pasiruošimo darbų harmoniją. Skleidžasi skausmingos šeimos dramos. Įdomu tai, kad filmuojant aktoriams buvo palikta daug vietos improvizacijai. Skamba daug muzikos iš įvairių pasaulio kampelių. Na bet antrą kartą niekaip nepažiūrėčiau.

Kovo filmai

Dogville (rež. Lars von Trier).

Filmas, kuriame reikia įsivaizduoti beveik viską, išskyrus žmones. Jie yra tikri, iš kūno ir kraujo, priešingai nei mažutis miestelis Dogvilis, telpantis vienoje erdvėje. Miestelio gatvės ir namai apriboti kreida, nėra sienų, net šuns, kurio egzistavimą išduoda tik lojimas. Pati istorija pakankamai kontraversiška. Didžioji depresija. Miestelėnai priima į savo siaurą ratą bėglę Greisę, bet vėliau ima ją išnaudoti įvairiems poreikiams. Atsiskleidžia iš pirmo žvilgsnio geranoriškų žmonių silpnybės. Deja, jie nežino, kad žaidžia su ugnimi.

Flash of Genius (rež. Marc Abraham).

Mažo, bet talentingo žmogaus kova su galinga korporacija. Atrodytų, geniali idėja turėtų užtikrinti įvertinimą, pagarbą ir pinigus. Bet ją visad galima nušvilpti ir palikti žmogelį vieną, be nieko. Filmo herojus Bob Kearns nusprendžia kovoti už tiesą, kad ir kiek laiko tai užtruktų ir kokių aukų pareikalautų.

Klass (rež. Ilmar Raag).

Po šio filmo man dar ilgokai akyse stovėjo negyvi  estukai. Kadangi filmas pagamintas Estijoje, jis atrodo labiau artimas, pažįstamas dėl postsovietinio palikimo, kurį galima pajusti tiek mąstyme, tiek aplinkoje. Tokių klasių, kuriose išskiriamas vienas “nevykėlis”, yra ne tiek mažai. Šiuo atveju sunki dalia tenka Josepui. Kartą vienas iš klasės kietuolių Kasparas jį užstoja. Vaikinas taip įsijaučia į naująjį vaidmenį klasės gyvenime, kad nebegali sustoti. Jam tai tampa garbės reikalu, nesvarbu, kad pats pamažu praranda buvusią patogią padėtį, draugus, net merginą.

The Machinist (rež. Brad Anderson).

Labai neblogas darbas. Patinka man istorijos, kuriose kartu su filmo herojumi nepajėgi suvokti, kur realybė, o kur tik iliuzija.  Trevoras Reznikas kenčia nuo insomnios. Galite įsivaizduoti, kaip turi atrodyti žmogus, kuris visus metus nėra normaliai užmigęs? Vaikštantis skeletas, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje. Jo gyvenime įvyksta vis kraupesni įvykiai ir nenorėdamas galutinai išsikraustyti iš proto, Trevoras ima ieškoti kankinančios nemigos priežasčių.

The Wrestler (rež. Darren Aronofsky).

Mickey Rourke man visad buvo vienas iš seksualiausių aktorių, patrauklus savo mįslinga šypsena, žvilgsniu. Buvo. Turėdamas šiandieninę išvaizdą, jis išties gavo idealų vaidmenį – senstančio imtyninko Rendy Robinson. Personažas šiltas, norisi, kad jam sektųsi, bet kur tau. Rendis patiria traumą, jis nebegali dalyvauti imtynėse, jei turi noro gyventi. O jis turi. Susiranda saugų pardavėjo darbą, mėgina atgaivinti santykius su dukra, pamilsta moterį. Viskas būtų neblogai, bet keli paslydimai, ir jis grįžta ten, kur jaučiasi geriausiai – į ringą.

Žiūrėjau dar kelis : Passengers, The Visitor ir Unborn. Jei ką domins nuomonė ir apie juos, kreipkitės komentaruose:)

Vasario filmai

Vasarį galiu skelbti asmeniniu kino pavasariu. Kažkuria prasme kaltas Slumdog Millionaire, nes maniakiškai norėjosi patirti analogišką gero filmo poveikį. Na gerai, įkvepkim tris kartus ir pradedam:

Curious Case of Benjamin Button. Pasaka, bet žavi. Įrodo neribotas grimo ir kompiuterinių technologijų galimybes. Istorija apie žmogų, kuris, kaip ir visi, negalėjo sustabdyti laiko, nors jo laikrodis tiksėjo priešinga kryptim – nuo senatvės į kūdikystę. Girdėjau nuomonių, kad filmas pernelyg ištemptas, juo labiau pabaiga nuspėjama.. Bet man neprailgo nė viena minutė. Buvau tiesiog įtraukta istoriją ir po seanso jaučiausi kažkaip kitaip. Paveikus darbas (rež. David Fincher).

Fight Club. Labai norėjau pažiūrėti dar vieną filmą, kuriame vaidina Brad Pitt, be to, iš visų pusių girdėjau „Nerealu“, „Va čia tai filmas, būtinai pažiūrėk“ ir tt. Iki tol mane baidė pats pavadinimas, tikėjausi kažko brutaliai vyriško. Ką gi, iliuzija išsisklaidė greičiau, nei tikėjausi. Kovos klubas, čia, žinoma, į temą, bet jei patiko man, moterys gali ramiai šį filmą žiūrėt. Atradau sąsajų su „Beautiful mind“, nes patiri tokį patį šoką, kaip pagrindinis herojus. Po Fight Club, joks kitas vėliau žiūrėtas filmas manęs taip nebesužavėjo.

RocknRolla. Sakyčiau, vien už humorą skiriu dešimt balų. Senokai jį žiūrėjau, įspūdis išblėsęs, bet filmas tikrai neblogas. Ypač charakteringas pats RocknRolla.

Gran Torino. Režisuota Clint Eastwood, ir tas pats Eastwood atliko pagrindinį vaidmenį. Žaviuosi. Verkiau efektingame finale. Nors iš pradžių į visas puses besispjaudantis senis nežavėjo, vėliau kardinaliai pakeičiau nuomonę. Imi suprast kas yra tikras žmogiškumas, draugystė, tolerancija ir nuoširdumas.

Eternal Sunshine. Gana neįprasta matyti Jim Carrey ne komedijoje. Vis tiek ėmė juokas. Ir dar neįprastame amplua pasirodė pankuojanti Kate Winslet tai mėlynais, tai oranžiniais plaukais. Šiaip filmas nėra blogas, tik per daug painiavos, o gal buvau pernelyg pavargusi, kad su didžiu susidomėjimu sekčiau pasąmonės žaidimus. Bet vien ko verta mano didžiai gerbiamo Beck atliekama daina.

Changeling. Iš pykčio norėjosi stalo kampą nugraužt. Turbūt tik tikrais faiktais paremtos istorijos gali būti tokios nemalonios. Vietoj be žinios dingusio vaiko, motinai pristatomas „sūnus“. Visiškai buka apgavystė, kurios niekaip nepavyksta įrodyti, išsirutulioja į nesuvokiamai siaubingą situaciją. Patiks tiems, kurie mėgsta pasinervuot:)

Reader. Labai šlapias ir muiluotas filmas. Pasakoja apie jauno vaikino meilę vyresnei moteriai. Jie kartu turiningai leidžia laiką, bet vieną dieną moteris dingsta. Kiek pabodusi tema apie nacių darbelius čia labiau priemonė perteikti prieštaringus veikėjų jausmus. Įvykius galima interpretuoti įvairiai: smerkti, užjausti, suprasti.

Manyčiau, pakaks mano suvestinių. Be aukščiau išvardytų filmų, nepaminėta liko keletas: „Man in the Chair“, „Doubt“, „Seven Pounds“, „Frozen River“, „Yes Man“, Revolutionary Road” ir.. tikiuosi viskas. Žinau žinau, persistengiau, bet man liepė pasitempt:)

Sausio filmai

Myliu gerus filmus. Tik nemyliu bet kokio filmo pradžios. Panašiai kaip su nauja knyga, iš pradžių nelabai įdomu, bet vėliau susipažįsti su veikėjais, imi įsivaizduoti aplinką ir įsitrauki į veiksmą. Kinas ir grožinė literatūra mane veikia panašiai, tik knygos labiau priverčia dirbti vaizduotę. Šį mėnesį žiūrėjau du filmus. Abu geri, nors labai skirtingi.

Vicky Cristina Barcelona.

Penelope Cruz – tai pirma. Woody Allen – tai antra. Charizmatiškos asmenybės, žavinčios mane kartu ir atskirai. Juosta, kaip ir tikėjausi, romantiška, subtili. Labai patiko dialogai, spėju, įgarsintas varianatas neoriginalo kalba, atimtų pusę, jei ne daugiau, žavesio. Svarbiausia ašis – jausmai, galbūt dėl to filmas man pasirodė toks savas, jaukus. Kažkur pažįstama jausmų kaita: sulaužyti principai, viltis, nusivylimas, nenugalimas potraukis, pavydas, įniršis. Nuotykiai, į kuriuos įsivelia veikėjai vieniems pasirodys žavingai lengvabūdiški, kitiems – amoralūs. Ir žinoma – Javier Bardem. Man tikrai kas nors nukristu netyčia jį sutikus. Miau.

Slumdog Millionaire.

Apie šį darbą norisi pasakyti daug ir efektingų žodžių, bet jaučiu, kad iš to norėjimo nieko gero nepasakysiu, nes filmas velniškai patiko, o pagyros be argumentų kažin ar gali sudominti. Pažiūrėti tikrai verta. Nes sukrėtė. Nes tris kartus apsiašarojau. Nes svajoju aplankyti Indiją. Nes meilė gali viską. Tiesa, dėl svajonės. Tie, kurie yra buvę Indijoje, paprastai stoja į dvi stovyklas: ten nuostabu ir ten šlykštu. Šiame filme rodoma ta šlykščioji pusė. Badas, skurdas, nešvara, suluošinti vaikai. Užriby atsidūrę žmonės dėl pinigų pasiryžę bet kam. Tikrasis Indijos skonis, visas tas purvas stipriai paveikia emociškai, įjautrina. Siužeto nepasakosiu, nors meilė čia svarbiausia, pateikimas nėra toks saldus, kaip indiškuose filmuose. Tiesa, Slumdog Millionaire ir nėra indiškas filmas. Made in Hollywood, režisierius Danny Boyle.

No problem

Maišydamas cukrų savo kavos puodelyje, Marius guodžiasi draugui: „Tu net nenutuoki koks man sunkus laikotarpis. Reikia tiek visko padaryti, o terminai baigia užspaust. Visiems iš manęs kažko reikia, amžinai nieko nespėju ir sulaukiu begalės priekaištų. Mane taip viskas užkniso“. Andrius pritariamai linkčioja galva ir taria „Joo.. įsivaizduoju kaip tu jautiesi. Bet pas mane dar didesnė nesamonė. Jei turėtum padaryti tiek, kiek aš, iš proto išeitum, garantuoju“. Abu draugai trumpam nutyla, rankose skimbteli puodeliai. Po kofeinu užpildytos pauzės, tema emocionaliai vystoma toliau. Net įraudę bičiuliai rungiasi, kuris iš jų labiau įsitempęs ir pervargęs.

Dabar leiskite paklausti, kokiais bepročiais turime tapti, kad imtume konkuruoti, norėdami vieni kitiems įrodyti, kad išgyvename stipresnį stresą, nei bet kas kitas? Ar mes nesuvokiamai iškreiptai įsivaizduojame, kad sėkmė matuojama streso lygiais?

O kas įvyksta priešingoje situacijoje? Jei vienas iš draugų neturi jokių problemų? Analogiška situacija pateikta Jim Jarmusch filme „Coffee and cigarettes“. Pokalbis vystosi maždaug taip:

- Tai kaip gyveni?

- Labai gerai.

- Džiaugiuosi dėl tavęs.. tikrai nėra jokių problemų?

- Na taip. Neturiu, kuo skųstis.

- Kaip puiku. Tiesiog, kai man paskambinai, pamaniau, kad turi kokių nors problemų ir nori išsipasakoti.

- Na ne, aš tiesiog norėjau tave pamatyt.

- Aš taip pat.. tiesiog.. tu tikrai nenori nieko man pasakyti? Juk tu žinai, gali man pasipasakoti. Aš tavo draugas, tu neturėtum nieko slėpti.

- Manęs tikrai niekas neslegia. Gyvenu puikiai.

-Tu.. tu tuo įsitikinęs?

- Klausyk, gal iš proto išėjai? Turbūt turėčiau sugalvoti kokią nors problemą, kad liktum patenkintas.

- Ne, baik tu. Aš tik noriu, kad žinotum – man gali viską pasakyti.

- Aš žinau.

- Gerai.. tuomet aš jau ir eisiu. Jei kas nors nutiks, žinai, kad gali man skambinti.