I (never) feel sad (anymore)

Pilkas urbanistinis peizažas, su ištįsusiais gličiais šėšėliais ant betoninių plytelių, kurių drėgmė smelkiasi per plonos itališkos avalynės siūles – to pakanka, kad kiltų noras kišti galvą į orkaitę ir niekada nebeištraukti. Tačiau nusprendžiau tuo neužsiimti, nes visų pirma – orkaitė jau užimta, antra – noras nėra pakankamai brutalus, kad jam neatsispirčiau. Aš praleidau kurį laiką galvodama apie tai, kas nuskaidrina mintis, kas padeda išvengti lipnaus liūdesio ir visuomeninės anti-palaimingos būklės įsiskverbimo.

Viskas paprasta. Seku ir jaukinu savo požiūrį.

Gera knyga yra kelialapis. Ne tik į svetimas istorijas, bet ir į save. Ji paprastai turi raminantį poveikį ir gydo nuo daugelio ligų, ypač nubukimo.

Maniakiškai mėgstu aromatus, žvakes, muiliukus, eterinius aliejus. Ir labiausiai šie dalykėliai praverčia šaltais vakarais, kai maloniausia naudoti kontrasto principą, a la “už lango šlapia ir šlykštu, o namuose šilta, jauku ir mano venomis cirkuliuoja grynas endorfinas “.

Rimti dalykai kartais užknisa. Žaisti ir nusišnekėti nebijo tie, kurie savimi neabejoja.

Kokia moteris paneigs, kad šmutkės yra nuostabus antidepresantas? Tiesa, patartina šiuo vaistu nepiktnaudžiauti ir prieš vartojimą pasitarti su savo pinigine.

Niekada nevėlu sugadinti pirmą įspūdį. Tad neverta vadinti savęs lama, briedžiu ar kitu cenzūriniu žodžiu, jei sumovei kokį nors naują reikalą.

Norėčiau..

• Pavyti savo pačios laiką..
• Kiekvieną rytą pabudus išgirsti paukščių klegesį ir palaimingai gerti kavą su pienu..
• Papildyti savo spintą nėriniuotais daikteliais..
• Nesijausti atsakinga už kitų problemas..
• Dažyti lūpas cukrumi ir braškėmis..
• Vinguriuoti aukštakulniais be baimės nusilaužti koją..
• Būti savimi, kad ir kaip keistai ar nepatikliai aplinkiniai tai vertintų..
• Sužinoti, koks tai jausmas, dainuoti užvertus galvą po žvaigždėtu liepos dangumi..
• Nusvilti pečius pajūryje, kuriame iki šiol nesu buvusi..
• Perskaityti kurią nors W. Gombrowicz knygų. Būtinai išsitiesus ant žolės..
• Pūkuoto bičiulio:)
• Suvaldyti savo emocijas, bet ir nelaikyti jų užgniaužus. No clue kaip tai padaryti..
• Kad artimieji mane teisingai suprastų..
• Klausyti Nouvelle Vague ir šukuoti gerokai pailgėjusius plaukus..

Mano norai neišsenkantys, bet svarbiausia leisti jiems kilt. Ten aukštai jie ir pasiliks. Šią minutę aš laiminga. O tu?

Soft Shock

Daug kas atrodo taip elementaru ir neišvengiama. Gal tik atrodo?

It is difficult to imagine, but our world could be completely different from this one.

Kalbėti aiškiai ir iki galo. Ar tai būtina? Kiekviename gimsta skirtingų minčių, ir tai yra paprasčiausiai nuostabu.

Už pinigus galima nusipirkti laimės receptą. Jų pilnos knygynų lentynos už keliolika litų. Sako, kai kam padėjo. Galima susikurti receptą pačiam. O galima nieko nekurti ir tiesiog įkvėpti pilnus plaučius dabarties.

Sunkiausia žengti pirmą žingsį. Nes už jo – abejonė ir klaidų grėsmė. O gal?..

Racionalumas ir logika. Ačiū, bet išleisiu kartkartėm jus atostogų.

Šioje vietoje išlaikysiu pauzę:)

Photos by rogue, playful guerilla campaign

Per mažai laiko laukti

My life has a superb cast but I can’t figure out the plot.

Kartais mano laikas dingsta. Arba lieka tuščias ir bespalvis. Tuomet aš šiurpstu nuo šalto beprasmybės alsavimo už nugaros. Ji tiesiog dievina beprasmiškus veiksmus, nes tai ir yra ją maitinanti ranka. Beprasmybė pavagia mūsų laiką ir jau niekada negrąžina.

Todėl mes kuriame ateities planus. Kad būtų ko laukti.

Todėl mes susirenkam drauge. Kad nebūtų šalta ir vieniša. Kad galėtume pasidalinti idėjomis ir vieni kitiems šypsotis.

Mes atrandame. Nes mokomės pastebėti aplinką ir stengiamės sugerti jos kuo daugiau  į save.

Mes išprotėjam. Kartais. Nes laisvės pojūtis svaigus.

Mes mylim, geidžiam, nekenčiam, atleidžiam, negalim pamiršti.. Tada esame labiau gyvi nei bet kada.

Mes darom remontus. Perdažom sienas ir atlapojam langus, įsileisdami gaivos. Nes mums ne tas pats kaip gyventi ir kuo kvėpuoti.

Renkamės. Knygas, filmus, laisvalaikį, renkamės kiekvieną daiktelį, nuo šaukšto iki namo. Ir pagal tai apie mus sprendžia kiti.

Mes ieškome ir atrandame savo pašaukimą. Nes mums reikia dalintis su visuomene tuo, ką geriausiai sugebame. Ir dar už tai sumoka!

Mes kiekvieną minutę kažką veikiame. Kad nepasidarytų nuobodu. Kad prasme pasipildytų kiekviena sekundė. Valanda. Para. Visas gyvenimas.

We think we need so many useless things, what all we really need is time to breathe.

Pagauk, jei gali

Sėkmė. Apie ją svajoja. Jos geidžia. Mėgina prisivilioti. Populiarumo jai niekada netrūko. Tačiau sėkmė vienus aplanko, kitų ne. Visad atsirenka. O atrankos kriterijų niekam nesakė, tad tiksliai nežinom. Žmonės kalba, neva turi gimti po laiminga žvaigžde, tuomet sėkmė tave myluoja ir apskritai viskas einasi lyg per sviestą.

Ko gero, tai neturi nieko bendra su žvaigždėmis. Sėkmės paliestuosius vienija kai kurios sąvybės. Išskirsiu tris, mano manymu, pagrindines. Sėkmingieji:

Naudojasi galimybėmis. Jie nėra abejingi tam, kas vyksta aplink. Jie atviresni pasiūlymams, pažintims, naujovėms. Žinant, kad visas gyvenimas susideda iš atsitiktinumų,nieko keista, kad priimant naują patirtį, išauga pokyčių tikimybė.

Nepasiduoda iš anksto. Kad ir kokioje beviltiškoje situacijoje atsidurtų, jie bent jau pamėgina ieškoti sprendimo.Tai padeda nukeliauti keliais žingsniais toliau už tuos, kurie pasitraukė nė nepradėję.

Negaili savęs. Tai nesusiję su nemeile sau, netgi atvirkščiai. Tai – ypatingas gebėjimas neigiamą konvertuoti į teigiamą. Pavyzdžiui, įvykus nelaimei, nekankindami savęs dėl to, ko pakeisti nebeįmanoma, jie verčiau susitelkia į tai, ką dar įmanoma paveikti. Sudėtingose, nepalankiose situacijose rasdami padrąsinančių, stiprinančių idėjų ir ženklų, jie pilnai kontroliuoja savo gyvenimą ir emocinę būseną. Jie tampa nepažeidžiami.

Jei sėkmė neatėjo iki manęs, aš galiu ateiti iki jos.

No problem

Maišydamas cukrų savo kavos puodelyje, Marius guodžiasi draugui: „Tu net nenutuoki koks man sunkus laikotarpis. Reikia tiek visko padaryti, o terminai baigia užspaust. Visiems iš manęs kažko reikia, amžinai nieko nespėju ir sulaukiu begalės priekaištų. Mane taip viskas užkniso“. Andrius pritariamai linkčioja galva ir taria „Joo.. įsivaizduoju kaip tu jautiesi. Bet pas mane dar didesnė nesamonė. Jei turėtum padaryti tiek, kiek aš, iš proto išeitum, garantuoju“. Abu draugai trumpam nutyla, rankose skimbteli puodeliai. Po kofeinu užpildytos pauzės, tema emocionaliai vystoma toliau. Net įraudę bičiuliai rungiasi, kuris iš jų labiau įsitempęs ir pervargęs.

Dabar leiskite paklausti, kokiais bepročiais turime tapti, kad imtume konkuruoti, norėdami vieni kitiems įrodyti, kad išgyvename stipresnį stresą, nei bet kas kitas? Ar mes nesuvokiamai iškreiptai įsivaizduojame, kad sėkmė matuojama streso lygiais?

O kas įvyksta priešingoje situacijoje? Jei vienas iš draugų neturi jokių problemų? Analogiška situacija pateikta Jim Jarmusch filme „Coffee and cigarettes“. Pokalbis vystosi maždaug taip:

- Tai kaip gyveni?

- Labai gerai.

- Džiaugiuosi dėl tavęs.. tikrai nėra jokių problemų?

- Na taip. Neturiu, kuo skųstis.

- Kaip puiku. Tiesiog, kai man paskambinai, pamaniau, kad turi kokių nors problemų ir nori išsipasakoti.

- Na ne, aš tiesiog norėjau tave pamatyt.

- Aš taip pat.. tiesiog.. tu tikrai nenori nieko man pasakyti? Juk tu žinai, gali man pasipasakoti. Aš tavo draugas, tu neturėtum nieko slėpti.

- Manęs tikrai niekas neslegia. Gyvenu puikiai.

-Tu.. tu tuo įsitikinęs?

- Klausyk, gal iš proto išėjai? Turbūt turėčiau sugalvoti kokią nors problemą, kad liktum patenkintas.

- Ne, baik tu. Aš tik noriu, kad žinotum – man gali viską pasakyti.

- Aš žinau.

- Gerai.. tuomet aš jau ir eisiu. Jei kas nors nutiks, žinai, kad gali man skambinti.

Vagie, tau dega kepurė

Laiko trūkumas ir neturėjimas ką veikti – dvi epidemijos, kurios lyg ir prieštarauja viena kitai, tačiau tuo pačiu atstovauja vieną ir tą patį - nemokėjimą valdyti savo laiko. Nenuostabu, kad rengiami „Time management“ seminarai, leidžiamos knygos ir kitos savipagalbos priemonės. Pati nieko bendra su visu tuo neturiu (veltui), tačiau periodiškai supykdama ant savęs dėl neefektyviai praleistos dienos, ėmiau ieškoti priežasčių ir, žinoma, galimų priešnuodžių kovoje su laiko vagimis.

Atidėliojimas. Viduje tūnantis atsipūtęs ispanas dažnai ištaria „manjana“ ir tuo metu nuo pečių nukrenta visa atsakomybė. Kita vertus, būtent atidėliojimo dėka sužinojau savo beveik neribotas galimybes. Pasirodo, aš galiu: sutvarkyti kambarius, išsimaudyti ir pasidažyti iki svečių pasilabinimo likus valandai, sugalvoti ir pristatyti projektą likus savaitei iki galutinio termino, nutapyti du darbus ir išgerti pusę butelio vyno likus nakčiai iki peržiūros, per dieną sukimšti į galvą apie penkiasdešimt egzamino bilietų ir t.t. Kai svyla padai ir suvoki, kad toliau tempti gumos tiesiog nebeįmanoma, susikaupi ir mobilizuojiesi. Deja, smarkiai nukenčia kokybė, nes tieiog išspaudi iš savęs sviestą, kad nepatirtum fiasko.

Noras atlikti viską tobulai. Sveiką perfekcionizmą pateisinu ir palaikau, tačiau kai kuriais atvejais jis pakiša koją. Kai įdedi be galo daug pastangų, bet koks kritiškesnis įvertinimas gali sukelti nusivylimą ir pyktį, prislopinti norą vėl ko nors imtis. Kartais geriau mažiau, paprasčiau, bet nenuleisti rankų ir veikti. Klaidų nedaro tie, kurie apskritai nieko nesiima.

Nemotyvuotas laiko praleidimas. Ypač dažnai tai atsitinka prie kompiuterio. Kur ištirpsta kelios valandos praleistos prie jo, ką naudingo tai suteikė? Naudodama rss ir prenumeruodama man svarbius tinklaraščius ir gaudama naudingą informaciją iškart, kai tik ji pasirodo, sutaupau daug laiko, nes nebereikia klaidžioti, ieškoti ar refresh‘inti. Taigi, prisėdus prie šios stebuklingos dėžės verta apsispręsti dėl tikslo: informacija, bendravimas, darbas ar kažkas kito. Kitaip tariant, reikėtų įvertinti motyvus ir susitelkti ties jais. Galioja ne tik kompiuteriui.

Nėra ką veikti. Kažkur perskaičiau mintį „Didžiausias įžeidimas gyvenimui – pasakyti, kad nėra ką veikti“. Na, ir negaliu ginčytis. Gal kartais nugali tingumas ir fantazijos trūkumas. Nes alternatyvų betiksliam šlitiniavimui ir apatijai labai daug: pasivaikščiojimas gamtoje, įgūdžių tobulinimas, skaitymas, maisto ruošimas, susitikimas su senu draugu, seniai pasižadėtų darbų įgyvendinimas ir daugybė kitos veiklos, kuri uždega ir įkvepia naujomis idėjomis.

Musėt užteks, nes pradedu įsijaust.

Pabusti į geresnį sapną

Būtų visai šaunu, jei ką tik gimęs žmogus gautų dovanų instrukciją, padedančią naudotis gyvenimu. Oh well, apie tai niekas nepagalvojo, juk tai toks suprantamas dalykas – tiesiog gyveni, nes kito pasirinkimo kaip ir nėra. Ir vis dėlto, kodėl aplink tiek daug nusivylusių, užsisklendusių savy ir nelaimingų žmonių? Ar tai likimas – patirti vien nesėkmes, todėl nuleisti rankas ir tiesiog niūriai stumti dienas? Aš prieštarauju!

Ankstesniuose įrašuose Gyvenimo dirbtuvės (I dalis) ir (II dalis) ieškojau atsakymų į šiuos klausimus. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos suradau – atsakomybė. Šiandien pakapstysiu dar šiek tiek.

Tikslai. Kartą paklausiau savęs, kokie mano tikslai. Ir, tiesą sakant, buvo labai sunku atsakyti. Aš tiesiog leidausi nešama srovės ir laukiau, ką gyvenimas pasiūlys. Ar tai nereiškia, kad paverčiau save atsitiktinumų auka? Todėl padūmojus tris dienas ir tris naktis, aš visgi sukurpiau sąrašėlį tikslų, aprėpiančių svarbiausias sritis. Kai tikslai jau yra, nori nenori imi galvoti apie jų įgyvendinimo būdus. Ir pagaliau kažkas ima vykti. Tik visas gerumas tame, kad veiksmas vystosi pageidaujama, o ne atsitiktine linkme.

Draugystė. Mes taip jau sutverti, kad vieni be kitų negalim išsiversti. Kam nereikalingas dėmesys, rūpestis ar tiesiog pojūtis, kad esi kitam reikalingas (-a)? Turėtų būti nepakeliamai nyku, supratus, kad absoliučiai niekam nesi įdomus. Todėl branginti draugus – nepalikti bėdoje, nelaikyti jų tik juodai dienai, džiuginti be progos, nekaltiniti, išklausyti – yra taip svarbu. Žmonės skirtingi. Net ir patys panašiausi draugai vis tiek nebus visai vienodi. Todėl manyti, kad matome kitą kiaurai ir galime primygtinai siūlyti savo patarimus – patikimas būdas likti atstumtam. Draugui reikia, kad jį išgirstum, bet už jį nespręstum.

Veiksmas vyksta čia. Ir dabar. Kai už lango sninga – svajojam apie pavasarį, atėjus pavasariui – apie vasarą. Būdami maži skubame užaugti, vėliau laukiam nesulaukiam kol pabaigsim mokslus, atsistosim ant kojų ir t.t. Jei turėtum magišką mygtuką, kurio pagalba galėtum pagreitinti vieną akimirką iki kitos, argi nepasinaudotum? Visų pirma, taip galima nugalabyti nuobodžias minutes, tarkim paskaitose. Bet to nepakaktų, pasidarytų įdomu, o kas po to. O kaip ten toliau viskas. Spaudinėdamas tą mygtuką pagreitintum gyvenimą kelis kartus. Ir kas iš to? Greičiausiai užsiprašytum Kalėdų senelio ar Velykų bobutės naujo mygtuko, kuris sugrąžintų prarastą laiką. Visi amžiaus tarpsniai turi savo žavesio. Nesugrąžinamo. Visi metų laikai savaip ypatingi. Aš niekada nenustosiu gėrėtis minutėmis.

Gyvenimo dirbtuvės (II dalis)

Kuri diena yra gražiausia? Ši. Nes aš galiu joje veikti, priešingai, nei praeityje, kurios nepakeisi, ar ateityje, kurios nenuspėsi. Pasitinku savo dieną su šypsena ir arbatos puodeliu. Truputėlis jogos bei saulėtekio. Atrakinu duris ir žinau, kad be to, kas suplanuota, manęs laukia bent vienas netikėtumas ar nauja patirtis.

Prisiimti atsakomybę. Kaltinimai orui, darbdaviams, dėstytojams, telikui „kuris nieko gero nerodo“, draugams, kurie vis nesirūpina mumis taip, kaip „turėtų“. Belieka tik kentėti ir laukti šviesesnio rytojaus. Deja, šviesesnio rytojaus nematyti, jei laimė priklauso nuo aplinkos. Ir aš nejuokauju. Gyvenimas yra tai, kas tiesiog vyksta aplink. Visa kita – mūsų mintys. Savigailos mintys labai gajos, jos gali nustumti į tokią gilią neviltį, kad nors stauk. Bet visada galima pasirinkti: ar kovoti dėl geresnio įvertinimo, prasmingesnio laisvalaikio ir draugo šypsenos, nieko už tai nereikalaujant, ar verkšlenti dėl „beviltiškos padėties“. Kokias mintis pasirinksim?

Atrasti. Dievini užgesusio degtuko kvapą? Skype be plytos jautiesi lyg nuogas(-a)? Turi nematomą draugą? Uostai pipirus? Perki laikraštį tik dėl kryžiažodžio? Eini iš proto dėl voverių? Miegi tik ant kairiojo šono? Gali paliesti liežuviu nosies galiuką? Negali užmigti, jei tarp užuolaidų yra tarpas? Į sriubą pili acto? Tai stiprus smūgis nuoboduliui.

Nesuklupti ties svajonėmis. Nes tai nėra vien romantikų privilegija ar tušti svaičiojimai. Aš svajojau gyventi Užupyje ir turėti ilgus, neskubius rytus. Svajonę įgyvendinau iš dalies: mokausi prie pat Užupio ir man retai tenka skubiai keltis, nes paskaitos anksčiausiai prasideda nuo 10val. Kaip tai įvyko? Matyt, pasąmoningai rinkausi kelią, kuris artino mane prie svajonės. Jei jos nebūtų buvę, gal dabar veikčiau visai ką kita. Jei nesvajosi apie namelį prie ežero, greičiausiai jo ir neturėsi. Svajonė tik pradžia.

Užrakinti gražias akimirkas. Nebeišeinu iš namų be fotoaparato. Todėl aš vis dar galiu pasižiūrėti į debesį, kurį man padovanojo brangus žmogus, galiu matyti juokingas vasaros dienas, kai viskas kvepėjo cukrum, ledais ir sūriomis bangomis. Aš užrakinau tą dieną, kai pirmą kartą mačiau krentančias žvaigždes, kai gėrėm vyną kopose vidury nakties. Atsimenu kvapą ir nuotaiką, nors nuotraukų ir neturiu. Aš atsimenu Berlyną, kai minia raudono dangaus fone skaičiavo paskutines sekundes iki naujų metų. Nesuskaičiuojamos akimirkos. Užrakinu jas savo atmintyje ir pasineriu atgal, kai pritrūkstu cukraus.

Šį kartą tiek. Jaučiu, kad kiek rimtesnė antroji dalis gavos:) Ir vis tiek man atrodo, kad kažkas dar liko nepasakyta. Artėjančių švenčių proga visiems linkiu atrasti savus būdus laimei sugauti:) Sėkmės.

Gyvenimo dirbtuvės (I dalis)

Galima savo gyvenimą padaryti gražesniu. Ir reikia ne tiek jau daug. Pavyzdžiui, man, kaip merginai, daug džiaugsmo suteikia tokia smulkmena, kaip naujas lūpų balzamas, kuris saldžiai kvepia papajom. Bet yra rimtesnių būdų, galinčių suteikti ryškesnių spalvų kasdienybei.

Susikurti jaukią aplinką. Neseniai sugalvojau dar vieną kreizą: papimpint savo darbo vietą. Šiam reikalui praleidau du pusdienius parduotuvėse. Interjero smulkmenų krautuvėlės yra didelis gėris. Jose patyriau visišką atsipalaidavimą, susimaišiusį su pasigėrėjimu gražiais daiktais, naujomis vizijomis ir įkvėpimu, kuriant jaukią aplinką aplink save. Nepamirštant, kad esu studentė su kukliu biudžetu, negalėjau griebti visko, kas man patinka. Nors daiktelių, kurie tiesiog klupdė mane ant kelių vidury parduotuvės, netrūko, susivaldžiau ir ieškojau prieinamesnių alternatyvų. O tai irgi malonumo dalis. Kai negali turėti visko, ko nori, atsiranda vietos fantazijai ir handcraftui. Aš jau generuoju įvairių popiergalių, kortelių ir kitų lapeliūkščių dėklo realizaciją.

Rasti laiko sau. Mes dažnai pamirštame tai. Nes skaitymas, naršymas internete ar tv žiūrėjimas nesiskaito. Turiu omeny, rasti laiko nieko neveikti. Pamėginkit bent 10 minučių nieko neveikti. Tiesiog įsitaisai patogiai, leidi pro atvirą langą sklindančiam vėjeliui glostyti plaukus. Užsimerki, ir… tavo mintys daro, ką nori. Suteiki joms visišką laisvę, jokių apribojimų. Patikrinta. Taip gali ir verslo plano idėjos kontūrai pasivaidenti. Arba kas nors kita. Tačiau tai yra geriausia, ką galime sau pasiūlyti, ištrūkę iš pareigų, planų, pažadų ir terminų verpeto.

Rasti laiko kitiems. Ne mažiau svarbu. Kartais taip liūdna, kai mėgini susitarti su draugais kur nors ištrūkti ar tiesiog pasimatyti, o jie vis negali. Laukiam kol baigsis egzaminai, darbai, krizės, tas, anas ir taip be galo be krašto. O liūdniausia, kai supranti, kad pats beveik visada gali rasti laiko. Tai gal nebestabdom? Nelaukim geresnių laikų. Taip lengva pažadėti „rytoj“, bet o kas, jei rytoj tavo draugo nebebus? Mes mirtingi.

Įveikti baimę. O mes jomis nesiskundžiame. Visada yra kažkas, ko bijai, ir tai normalu. Kai išvengi savo baimės, tuo momentu lengviau atsipūti: uff..that was close. Bet vėliau pajunti šiek tiek dusinantį silpnumo, nusivylimo savimi skonį. Todėl nesvarbu, ko baiminamės: publikos, aukščio, kritikos ar voro. Mūsų reikalas: įveikti bent vieną iš jų. Tiesiog imi..op..ir padarai. Ar buvo taip baisu? Gal ir buvo, bet pasididžiavimo savimi jausmas neapleidžia ilgai, skatindamas naujai kovai. Su savo baime. O tiksliau, savimi.

Pradedu galvoti, kad nedovanotinai ilgas postas man čia gavos, pavargsit skaityti, o mintys dar nesibaigė. Be to, jau trečia valanda nakties. Todėl palieku tai, kaip pirmąją dalį. Tęsinys turėtų būt kada nors:)