So excited!

Žinau, kad įrašas apie Roller yra tai, ko iš manęs tikisi disco sesė. Kurį laiką pamintijusi apie savo ankstesnius straipsniukus kartingų, snieglenčių tema, supratau, kad visai ne per didžiausia garbė aprašyti savo nesėkmingus skrydžius. Kita vertus, pirmi kartai tuo ir ypatingi. Traumomis, prisvilusiais blynais ir noru išmokt daugiau.

Mano vaikystės dienos lėkė šokinėjant per šokdynę, dviračiu kratantis duobėtais keliukais, darkant kreidelėmis grindinį ir t.t. Riedučius kažkaip sugebėjau ignoruoti. Išaušo diena, kai aš to pasigailėjau.. Pavadinkim tai riedučių kerštu.

Klubas Roller yra ta vieta, kur savo batus iškeiti į aukščiau mano paminėtus aparatus su ratukais. Vėliau, pagal sumanymą, turėtum lėkti ratais disco ritmu ir šypsotis iki ausų. Visa mūsų kompanija tą ir darė, išskyrus dvi disco seses (wasn’t me), kurios dar bandė apsimest, kad atėjo tik paklausyt muzikos ir palinguot įsikibus į turėklą. Et, neišdegė planas.

Na ką aš galiu pasakyt, išvaliau keliais Roller grindis, rodžiau įvairaus lygio baleto judesius, beigi minkštąjį nusileidimą. Nepaisant to, Roller yra ta vieta į kurią būtinai grįšiu, nes a) ten gali kai ko išmokt, b) gera atmosfera, c)  įmanomi šokiai su kojinėm. Mes tai darėm skambant Point Sisters (ir netik). Weehaaa:)

Svynis Todas: demonas kirpėjas

Kadangi esu labai kultūringa persona, kartais kyla minčių nueiti į tokius renginius, kuriuose pasijunti šiek tiek arčiau kūrybos ir talento. Kai ponas idėjų generatorius pasiūlė nueiti į “Svynis Todas: demonas kirpėjas“, nedvejodama sutikau.

Vos prieš metus pasirodžiusi Timo Burtono kinematografinė versija apie kirpėją skerdiką, sukėlė didelį žiūrovų susidomėjimą. Dabar jį pakeitė į sceną perkeltas muzikinis Stepheno Sondheimo siaubo trileris. Tai – vieno žudiko istorija, besirutuliojanti XIXa. pramoniniame Londone. Žinant, kad po šio projekto vardu slepiasi režisierės D. Ibelhauptaitės, dizainerio J. Statkevičiaus, dirigento G. Rinkevičiaus, solistės A. Grigorian ir kiti vardai, galima buvo manyti, kad įvyks kažkas įspūdingo ir kokybiško. Taip ir buvo.

Apie tris valandas trukęs reginys (man) neprailgo. Viskas nuo pradžios iki galo buvo tobula: scenografija, kostiumai, balsai. Iš pradžių net negalėjau patikėti, kad dainuojama gyvai, nes viskas skambėjo pernelyg tiksliai, stipriai, švariai. Turbūt didžiausią įspūdį paliko ponios Lovet personažą įkūnijusi Asmik Grigorian. Man truputį akys išlipo ant kaktos sužinojus, kad iš tiesų ji nemoka anglų kalbos (visos partijos skambėjo anglų kalba). Žmonių gabumams nėra ribų.

Taigi, kirpėjas – demonas siaučia, o jo praktiškoji draugė kepa skaniausius Londone pyragėlius su mėsa. Juodas humoras persipina su grotesku, kraujas liejasi laisvai ir visa tai yra Svynis Todas.

Sužvėrėjimas

Reklama mane nuginklavo.

Susišukavau kailį ir išėjau. Kojos susmigo į šieną, palubėj lingavo lianos. Žvėrys susirinko. Nepakaltinamai laimingas zuikis kažką groja. Čeburaška suplaka kokteilį iš obuolių sulčių ir braškių. Netoliese sukiojasi alkoholio ekspertė(-as) voverė.

Akivaizdu, kad meškai žiemos miegas nerūpi. Jos šokis yra kažkas tarp aerobikos ir disco. Truko maždaug dvi minutes, bet įspūdis neišdildomas. Horizonte pasivaidena krokodilas. Mes žinome, kad šis roplys turi galios išjudinti net malką. Prie pulto jis keičia zuikį ir mes jau bandos dalis.

Vietos nedaug. Karštis verčia riaumoti, o slidžios grindys diktuoja dar nematytus šokių judesius. Bejėgis vėžys nusiplėšia žnyples, kad galėtų atsigerti. Vis dar nesuprantu, kurį žvėrį slepiu savyje, išsmunku padūmoti šia egzistencine tema į gryną orą. Ten sutinku keletą žmonių(!) ir asilą. Pokalbis vingiuoja apie brangias fotosesijas ir Vilnius vs. Kaunas. Grįžus vėl aprasoja akys nuo dulkių, kylančių iš po kanopų. Kaklą apsivynioja žaltys, atskrieja guminis gelbėjimosi ratas ir viskas yra rūkas.

Paryčiais išgirstu klausimą „Kokį dopingą vartoji?“.

Rrrr..

Mano pirmas kartas

Kai apsilankiau žaliai dryžuotoje „Panoramoje“, atradau ten kelis gėrius: didelį „Pegaso“ knygyną su Coffee Inn šalia, nemažai interjero aksesuarų parduotuvių ir kartingus. Taigi, knygynas apžiūrėtas, karamelinės kavos atsigerta, parduotuvėlės apšluotos. Neištyrinėta zona liko kartingai. Iki vakar.

Konkretus pasiūlymas išbandyti šią pramogą mane labai sugundė, tik truputį išsigandau dėl kelių priežasčių:

1) moku vairuoti tik dviratį (kažkada teko ir motoroleriu pralėkt ratuką, su patyrusiu šio aparato savininku už nugaros, tvirtai laikiusiu vairą ir žvėrį tūnantį manyje).

2) iškilo spiečius blondiniškų klausimų: „O kuo tie kartingai varomi?“, „Kažin, atskirsiu stabdį nuo gazo?“, „O ten įmanoma apsiversti?“, „Ar tai pavojinga gyvybei?“ ir t.t. ir pan.

Atvykus į vietą, ranka nesudrebėjo pasirašant už tai, kad atsakau už savo gyvybę, nelaužysiu inventoriaus ir kitus punktus, kurių nebeskaičiau. Žlugo mano susikurta ovalios, nepavojingos trasos vizija, nes išvydau raizgalynę su mirtinomis kilpomis. Išklausėm berniuko paaiškinimus, kurie pasiklydo kažkur smegenų vingiuose maždaug po minutės. Ką gi, užsimaukšlinau šalmą, kurio dėka ne kažin ką girdėjau bei mačiau ir… ein zwei drei..green light…GO!

Pirmas ratas buvo išties įspūdingas. Judėjau maždaug taip, lyg vairuočiau automobilį, su senkančiu dyzelinu. Trūkt…trūkt… oooo, gazas – dugnas..bumbt! Turiu pasigirti, kad neįveikiau nė vieno posūkio ir visai smagiai gadinau inventorių. Na, bent jau tobulai įvaldžiau atbulinį. Tiesa, pora kartų įvažiavau ir į savo kolegą, kuris suko ratus kaip šumacheris. Kilo minčių, kad gal jau mane iš čia išves arba viską prižiūrintis berniukas paklaikusiomis akimis rausis plaukus. Tačiau iš jo, kiek teko įžiūrėti, sklido Mona Lizos ramybė.

Pirmas/antras/ trečias / nežinau kiek ten jų buvo, ratai kur kas mažiau įspūdingi, nes apsipratau su vairu, stabdžiais ir visa kita. Viskam pasibaigus, išdidžiai išlipau (iškritau?) iš savo transporto priemonės, pergalingai nusiėmiau šalmą (atrodo, pamečiau auskarą) ir jaučiau adrenaliną, cirkuliuojantį venomis. Yeah!

Po tokių įspūdžių, mojito, šlakelis dramendbeiso ir dar kažkokio elektro, beigi pilnaties danguje, buvo pats tas. O šiaip..noriu dar:)

Sutemos live

Sumušiau vėlyvo kėlimosi rekordą – atsimerkiau maždaug 15.30 val.! Šiek tiek skauda galvytę ir kojytes. Viso to kaltininkas – elektroninės muzikos legenda Luomo. Vakar, t.y. gruodžio penktą dieną, klube „Gravity“ jis pristatė savo naujausią albumą „Convival“.

Be Luomo, tą vakarą grojo aout6, P.Nevermind, kurie savo darbą atliko (mano kuklia nuomone) puikiai. Po kokteilio su tekila neliko nieko kito, kaip stumtis į priekį ir raitytis kaip sliekui ant keptuvės;] Ir šiaip priekyje geriausia, nes jauti tik garsų ir ritmo bangą, neblaško specifinių judesių šokėjai, kuriems sukūrėme pavadinimus langų valytojos ir kiborgai arba robotukų armija. Na, čia nepiktai, nes šiaip kas kaip moka, tas taip šoka, o šokti, bet kokiu atveju yra kūl. Vienintelis minusas: kai atsiduri prie pat kolonėlės, paveiktas vibracijos tavo pilvas neramiai klausia WTF?

Šiandien vėl klausau Convival. Vakarėlis nenuvylė, šokti buvo gera, kaip ir stebėti Luomo, kuris grojo įsijautęs ir iš jo veido išraiškos galėjai numatyti artėjančius kulminacinius taškus.

Jei nežinote. su kuo valgomas Luomo (dar kitaip žinomas, kaip Vladislav Delay, Sistol, Uusitalo), paklausykite čia:

Sekmadienis

Šiandien jaučiuosi išskirtinai blogai dėl smunkančios moralės/abejingumo/ekonominės krizės nuosavoj kišenėj.

Bet penktadienį disco studija Havanoj buvo tikrai labai puiki. Triko, aptempti užpakaliukai, kylanti temperatūra, 70‘s-80‘s dvasia. Noriu pasimokyt lindyhopo.

O dabar einu apsiklot pagalvėm ir gal truputį paverkt. Nors geriausia išeiti į lauką ir leisti šalčiui išplauti galvą ir mintis.

Suglauskim blakstienas.