time has come
by bijanti
Facundo Garay
“Pirmadienį” – pagalvoji penktadienį , kai gomurį nutvilko viskis su ledu. Tas pats dar neegzistuojantis pirmadienis paspartina mėtinės cigaretės prisilietimą prie lūpų ir žiebtuvėlio spustelėjimą. Nes šiandien man tas pats. Susilieti su garsu, išnykti tarp kūnų, pamesti nuovoką, pajusti, kad nutrūko apyrankė, priversdama spalvotus plastmasinius rutuliukus sklisti ant purvinų grindų. Nusibraukti prakaito atomus nuo veido ir vėsinti įkaitusią odą vėjyje, atnešančiame prisirpusių kaštonų kvapą.
Tu prabundi pažadinta žinutės, sunkia užuolaida užtemdytame kambary. Keliesi, dengi nuogus pečius frotu, įsitaisai prie šnypščiančios stiklinės ir stebi medžių šakų šešėlius pulsuojančius ant daugiabučio sienos. Mėtomis, ledukais ir viskiu atskiesti vakaro vaizdai suka savo dabar jau lėtą filmą. Lūpas iškreipia šypsena, kurios kamputyje slepiasi vakarykštė mantra, pavadinimu ‘pirmadienis’. Ir supranti, kad saviapgaulė sulošė partiją prieš tave. Nes pirmadienis tikrai ateis. Tik (ne)aišku, kiek laiko truks gerumo agonija, nes iki kaulų smegenų baltų virtuvės sienų akivaizdoj jauti, kad tu to nenori.
