I (never) feel sad (anymore)

Pilkas urbanistinis peizažas, su ištįsusiais gličiais šėšėliais ant betoninių plytelių, kurių drėgmė smelkiasi per plonos itališkos avalynės siūles – to pakanka, kad kiltų noras kišti galvą į orkaitę ir niekada nebeištraukti. Tačiau nusprendžiau tuo neužsiimti, nes visų pirma – orkaitė jau užimta, antra – noras nėra pakankamai brutalus, kad jam neatsispirčiau. Aš praleidau kurį laiką galvodama apie tai, kas nuskaidrina mintis, kas padeda išvengti lipnaus liūdesio ir visuomeninės anti-palaimingos būklės įsiskverbimo.

Viskas paprasta. Seku ir jaukinu savo požiūrį.

Gera knyga yra kelialapis. Ne tik į svetimas istorijas, bet ir į save. Ji paprastai turi raminantį poveikį ir gydo nuo daugelio ligų, ypač nubukimo.

Maniakiškai mėgstu aromatus, žvakes, muiliukus, eterinius aliejus. Ir labiausiai šie dalykėliai praverčia šaltais vakarais, kai maloniausia naudoti kontrasto principą, a la “už lango šlapia ir šlykštu, o namuose šilta, jauku ir mano venomis cirkuliuoja grynas endorfinas “.

Rimti dalykai kartais užknisa. Žaisti ir nusišnekėti nebijo tie, kurie savimi neabejoja.

Kokia moteris paneigs, kad šmutkės yra nuostabus antidepresantas? Tiesa, patartina šiuo vaistu nepiktnaudžiauti ir prieš vartojimą pasitarti su savo pinigine.

Niekada nevėlu sugadinti pirmą įspūdį. Tad neverta vadinti savęs lama, briedžiu ar kitu cenzūriniu žodžiu, jei sumovei kokį nors naują reikalą.