Malonumai

Vasara yra toks dalykas, kurį norisi užkonservuoti  ir pasidėti į lentyną. Vasaros visada būna šiek tiek per mažai.

Betgi įvyko nesusipratimas.  Bijanti pametė didžiąją dalį savo  vasaros.  Pametė lyg kokį lietsargį, mobilųjį telefoną ar sąžinę.

Na, man teko pasimėgauti tikrų atostogų savaite. Tuo metu gyvenau išties prabangiai: nesukau galvos dėl namuose paliktų rūpesčių, maitinausi saule ir vėju, kvepėjau kokosų aliejumi ir jūros purslais. Kaip ir tikėjausi, ramiai praeidavau vidutiniškai pro kas trečią ledų pardavėją. Kartą apsistojau vietiniame sendaikčių turgelyje, kuris mane užhipnotizavo angliškų knygų nugarėlėmis. Už juokingą kainą įsigijau keletą vienetų ir pasijutau priartėjusi ne tik prie intelektualios, bet ir ekonomiškos moters portreto. Tiesa, kiek vėliau šį įspūdį sugadinau įsigydama kaljaną.. Šį aparatą stengiausi užkurti apytikriai tris dienas, taip vos nepadegdama kaimynų balkono, bet ketvirtą kartą pavyko. Taurė vyno ir lengvas braškinis dūmelis tinkamai mane atpalaidavo ir nuskraidino į sapnų karalystę.

Sykį per tas pačias trumputes atostogas prabudau 4.30 val ir tikriausiai kiek per ilgas buvimas saulėje nebeleido miegoti ilgiau. Todėl nusprendžiau, kad nė velnio aš čia nesikankinsiu, o keliausiu prie jūros. Pirmą kartą mačiau tokį tuščią ir žuvėdrų užvaldytą paplūdimį. Apie 5.00 val ėmė vaidentis žmonės, vieni jų vaikštinėjo su savo keturkojais augintiniais, kiti atliko jogos pratimus, ketvirtas pliuškenosi jūroje Adomo kostiumėliu. Rūke skęstantis dangus, po nakties dar drėgnas ir paukščių išmindžiotas smėlis, kiek stingdanti ryto vėsa. Grįžusi apie 8.00 val, miegojau toliau. Vėliau rytinis paplūdimys atrodė kaip haliucinacija arba sapnas.

Dar liko gabaliukas vasaros. Kaip čia jo nepametus?

Liepos filmai

Young Adam (rež. David Mackenzie)

Vanduo, barža, jaunas ir dailus rašytojas, nevaldoma aistra.. gražu? Anaiptol, juosta ne iš saldžiųjų. Vardinu toliau: trintis tarp vienas kitam įkyrėjusių žmonių, skurdi buitis, tamsiaplaukės merginos lavonas, neištikimybė, byla, mirties bausmė, nesunaikinamas kaltės jausmas. Kartais nelaimingi įvykiai nutinka netyčia. Ir išvengus bausmės telieka vienintelis klausimas: ar nuo šiol aš galėsiu ramiai miegoti?

The Sea Inside (rež. Alejandro Amenabar)

Vienas, iš Skalvijos repertuaro filmų. Pagrindinė idėja nekrikščioniška – ar gali žmogus pats pasirinkti mirtį, jei seniai nebelikę nei vilties, nei noro gyventi? Filmas, paremtas autentiška istorija, pasakoja apie jūreivį Ramoną, kurio gyvenimą sujaukė nelaimė. Vienas nesėkmingas šuolis nuo uolos – ir jis guli lovoje, paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų. Ne vieną dešimtį metų Ramonas išgyveno jausdamasis nei gyvas, nei miręs. Jo pastangos oficialiai įteisinti eutanaziją taip ir liko bevaisėmis. Labai gražus europietiškas kūrinys, kuriame galima pamatyti natūralius, neplastmasinius veidus, su raukšlelėmis ir kitomis žaviomis detalėmis, kurių nesurasi amerikietiškame kine.