It’s one of those days
Lietui lyjant aš atsiveriu langą ir kvėpuoju permirkusia vasara. Arbatos puodelis jaukiai šildo delną. Užversta knyga, tiksintis laikrodis ir į smulkias dalis suplėšytos mintys. Viena jų – dabar tikrai padaugėjo šiukšliadėžėse sulaužytų skėčių. Bet svarbiausia ne tai.
Lietui lyjant kambariai paskęsta prietemoje. Jei tik galėčiau.. skęsčiau joje taip pat. O gal taip ir yra? Išmėtyti prisiminimai kaip nereikalingi žaislai, kaip pliušinis meškiukas išlupta akimi, markstosi neleisdamas jo išmesti. Ar tai ilgesys? Ar tik neišpildyti lūkesčiai?
Stambūs lašai vis dar dūžta atsitrenkę į skardinę palangę, šiandien aš nemiegosiu. Nes galvoje milijonai dalykų, kuriuos norėčiau suskaičiuot. Kol nenustojo lyti.
I love sleep. My life has the tendency to fall apart when I’m awake, you know?
-E. Hemingway
Toks ypatingas jausmas, kai nusikalęs, vos lekuojantis, galvą perkrovęs informacija pusę keturių ryto eini į balkoną parūkyti. Atrodytų miestas miega ir su dienos triukšmu nė nepalyginsi, šviesos languose nedega, tik girdėti beržo ošimas ir miegančio miesto kvėpavimas – toks neišpasakomas tylus gausmas… Pagrindine gatve pravažiuoja oranžinis šiukšliavežis, po kelių minučių taksiukas, o galiausiai kažkoks neapsakomas didelis monstras… pamaniau, kad vaidenas, todėl nusprendžiu eit miegot. Norėjau išjungti kompiuterį, kai pamačiau ant ekrano ropojant skruzdę. Kas čia dabar? Matyt pasaulis bando parodyt, kad jis gyvas, o aš jaučiuosi grynai kaip zombių komandos narė… Nieko, gal kaip nors… ir tada ir aš galėsiu atkusti!
Mieliausia aimirka sesijos metu – tai nakties šaltas oras sklinda pro langą – toks gaivus, toks ramus, toks tyliai mielas, savas…
Vilija, tu esi blogerė
Bijanti, kokia aš blogerė? Nei savo blogo, nei itn originalių minčių… Nebent nuo išsekimo kažkokios kitokio(s) pasaulio pajausenos…:))
Blogą susikurti tai ne duobę kasti. Ta prasme, duobę sunkiau :D imho norėjau pasakyt, kad moki gražų tekstuką suraityt ;)
Niuž ačiū td…:P