Kovo filmai

Dogville (rež. Lars von Trier).

Filmas, kuriame reikia įsivaizduoti beveik viską, išskyrus žmones. Jie yra tikri, iš kūno ir kraujo, priešingai nei mažutis miestelis Dogvilis, telpantis vienoje erdvėje. Miestelio gatvės ir namai apriboti kreida, nėra sienų, net šuns, kurio egzistavimą išduoda tik lojimas. Pati istorija pakankamai kontraversiška. Didžioji depresija. Miestelėnai priima į savo siaurą ratą bėglę Greisę, bet vėliau ima ją išnaudoti įvairiems poreikiams. Atsiskleidžia iš pirmo žvilgsnio geranoriškų žmonių silpnybės. Deja, jie nežino, kad žaidžia su ugnimi.

Flash of Genius (rež. Marc Abraham).

Mažo, bet talentingo žmogaus kova su galinga korporacija. Atrodytų, geniali idėja turėtų užtikrinti įvertinimą, pagarbą ir pinigus. Bet ją visad galima nušvilpti ir palikti žmogelį vieną, be nieko. Filmo herojus Bob Kearns nusprendžia kovoti už tiesą, kad ir kiek laiko tai užtruktų ir kokių aukų pareikalautų.

Klass (rež. Ilmar Raag).

Po šio filmo man dar ilgokai akyse stovėjo negyvi  estukai. Kadangi filmas pagamintas Estijoje, jis atrodo labiau artimas, pažįstamas dėl postsovietinio palikimo, kurį galima pajusti tiek mąstyme, tiek aplinkoje. Tokių klasių, kuriose išskiriamas vienas “nevykėlis”, yra ne tiek mažai. Šiuo atveju sunki dalia tenka Josepui. Kartą vienas iš klasės kietuolių Kasparas jį užstoja. Vaikinas taip įsijaučia į naująjį vaidmenį klasės gyvenime, kad nebegali sustoti. Jam tai tampa garbės reikalu, nesvarbu, kad pats pamažu praranda buvusią patogią padėtį, draugus, net merginą.

The Machinist (rež. Brad Anderson).

Labai neblogas darbas. Patinka man istorijos, kuriose kartu su filmo herojumi nepajėgi suvokti, kur realybė, o kur tik iliuzija.  Trevoras Reznikas kenčia nuo insomnios. Galite įsivaizduoti, kaip turi atrodyti žmogus, kuris visus metus nėra normaliai užmigęs? Vaikštantis skeletas, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje. Jo gyvenime įvyksta vis kraupesni įvykiai ir nenorėdamas galutinai išsikraustyti iš proto, Trevoras ima ieškoti kankinančios nemigos priežasčių.

The Wrestler (rež. Darren Aronofsky).

Mickey Rourke man visad buvo vienas iš seksualiausių aktorių, patrauklus savo mįslinga šypsena, žvilgsniu. Buvo. Turėdamas šiandieninę išvaizdą, jis išties gavo idealų vaidmenį – senstančio imtyninko Rendy Robinson. Personažas šiltas, norisi, kad jam sektųsi, bet kur tau. Rendis patiria traumą, jis nebegali dalyvauti imtynėse, jei turi noro gyventi. O jis turi. Susiranda saugų pardavėjo darbą, mėgina atgaivinti santykius su dukra, pamilsta moterį. Viskas būtų neblogai, bet keli paslydimai, ir jis grįžta ten, kur jaučiasi geriausiai – į ringą.

Žiūrėjau dar kelis : Passengers, The Visitor ir Unborn. Jei ką domins nuomonė ir apie juos, kreipkitės komentaruose:)