“Mano geras pažįstamas”
Šį vakarą alpėju spoksodama į Pawel Zak fotografijas.
Šioje serijoje fotografas pats tampa modeliu. Iš pirmo įspūdžio atrodo, kad čia esama neaiškios apgaulės, nes veidrodžio atspindyje skiriasi judesiai ir veido išraiška. Pagūglinusi išsiaiškinau, kad čia naudota analoginė technika, nėra jokio montažo. Neįsivaizduoju kaip tai padaroma, bet rezultatas kosminis.
Pawel Zak “Bliski znajomy” 2004
Per mažai laiko laukti
My life has a superb cast but I can’t figure out the plot.
Kartais mano laikas dingsta. Arba lieka tuščias ir bespalvis. Tuomet aš šiurpstu nuo šalto beprasmybės alsavimo už nugaros. Ji tiesiog dievina beprasmiškus veiksmus, nes tai ir yra ją maitinanti ranka. Beprasmybė pavagia mūsų laiką ir jau niekada negrąžina.
Todėl mes kuriame ateities planus. Kad būtų ko laukti.
Todėl mes susirenkam drauge. Kad nebūtų šalta ir vieniša. Kad galėtume pasidalinti idėjomis ir vieni kitiems šypsotis.
Mes atrandame. Nes mokomės pastebėti aplinką ir stengiamės sugerti jos kuo daugiau į save.
Mes išprotėjam. Kartais. Nes laisvės pojūtis svaigus.
Mes mylim, geidžiam, nekenčiam, atleidžiam, negalim pamiršti.. Tada esame labiau gyvi nei bet kada.
Mes darom remontus. Perdažom sienas ir atlapojam langus, įsileisdami gaivos. Nes mums ne tas pats kaip gyventi ir kuo kvėpuoti.
Renkamės. Knygas, filmus, laisvalaikį, renkamės kiekvieną daiktelį, nuo šaukšto iki namo. Ir pagal tai apie mus sprendžia kiti.
Mes ieškome ir atrandame savo pašaukimą. Nes mums reikia dalintis su visuomene tuo, ką geriausiai sugebame. Ir dar už tai sumoka!
Mes kiekvieną minutę kažką veikiame. Kad nepasidarytų nuobodu. Kad prasme pasipildytų kiekviena sekundė. Valanda. Para. Visas gyvenimas.
We think we need so many useless things, what all we really need is time to breathe.
Kai neveikia aparatai
Diena prasidėjo puikiai – kava, Feed Demon, muzikytė ir kiti maži smagumai. Prieš pat išeidama pastebėjau, kad kažkur prapuolė elektra, bet menka bėda – vis tiek išeinu. Problema surimtėjo, kai užvėrusi viešo gyvenimo duris (paprasčiau tariant, grįžau), supratau, kad nė vienas jungiklis nenori man paklusti. VIS DAR. Ramiai, Bijanti, žmonės kažkada gyveno be elektros, ir netgi buvo laimingi. Mėginau nusiraminti tyrinėdama laiptinėj skaitliukus. Nėra visam name. Nedžiugu.
Nori kavos – špyga taukuota. Laptopas skaičiuoja paskutinį pusvalandį, bet kas man iš jo, kai interneto nė kvapo. Minesweeper? Kaip niekad stipriai prisireikia pasitikrinti visus fraipus, feisbukus ir kitas gyvybiškai svarbias nesąmones. Name tylu, girdžiu, kaip šlepsi kaimynai, turbūt irgi neranda sau vietos. Na, kadangi jau taip visai nebeturiu, ką veikti, tai galiu dirbt. Genialu.
Po poros valandų ramaus ir tyro maketo pjaustinėjimo – tik pyst ir sužibo mano naujasis šviestuvas. Iš ketvirto aukšto pasigirdo pergalingas techno, ir aš supratau, kad mano pakrikusi emocinė būsena pradeda stabilizuotis.
Ta proga reikia kibiro arbatos ir šlakelio idm:
Apparat – Hailin From The Edge (feat. Raz Ohara)
Atrakcija
Nepradėjusi bloginti, net nenutuokiau apie galimybę sužinoti, ko žmonės ieško internete. Užklausos, kurių dėka patenkama į mano puslapį, nėra paslaptis man, ir tai galima būtų paversti socialiniu tyrimu ar kažkuo panašiu. Didžioji dalis ieškotojų neranda, to, ko reikia, išskyrus tuos, kurie ieško informacijos apie filmus, spektaklius, renginius, arba įvedę “bijanti”, “bijanti blogas”.
Kolkas be konkurencijos pagal lankomumo kiekį pirmauja įrašas “Mano pirmas kartas”, ir nereikia giliai kapstyti, kad suprastum kodėl:) Ir vėlgi, spėju, mano aprašytasis nebuvo Tas kartas, kurio daugeliui reikėjo. Dažniau įveldama tam tikro pobūdžio žodžių, gerokai kilstelėčiau reitingus, manyčiau. Bet nesiruošiu to daryti, nes per didelis dėmesys mano kukliam puslapėliui gali būti žalingas. Nors nauji skaitytojai, beigi komentarai čia laukiami, nesinori prarasti jaukaus mikroklimato.
Po tokio lyrinio nukrypimo prisiminiau, ką norėjau parašyti. Tai įdomiausios ir netikėčiausios užklausos, atvedusios paklydusias aveles į mano blogą:
aptempti užpakaliukai
durų rankenos “burbulai”
fotosesija iš nugaros
pirmas kartas man (šitas tikrai geras)
baisios nuotraukos (dar geresnis)
čeburaška apelsinai (skiriu pirmą vietą)
naudojasi manimi
blynai gaideliai
generatorių principas
moteriškų pėdkelnių instrukcija
ką veikti gyvenime
kokioje aplinkoje geriausia gyventi voverėms?
temperatūra lapkritis 2008
šiltas triko
kažkas įspūdingo
senatvė
kraujo tyrimas lazdelės
Tai va, manau visi viską rado ir visi patenkinti:) ypač aš, nes bent kažkuri mano ligoto smalsumo dalis nuolat patenkinama. Ačiū visiems:)
Būro džiugesiai ir nelaimės
Viskas yra spalva ir skaičius.
Man atrodo, aš truputį persidirbau, nes pradėjau klausyti Pet Shop Boys ir valgyti pomidorus su alyvuogėm. Taipogi nei iš šio nei iš to man labai prisireikė užuolaidų, bet grįžau iš senukų su staliniu šviestuvu. Šiandien (tai yra jau vakar) pavėlavusi į paskaitą maždaug lygiai valandą, gavau į kaktą nuo žinios apie peržiūros galutinį terminą, kuris ir taip buvo pakabintas ant durų jau semestro pradžioj, bet kas gi kreipia dėmesį į kažkokias ten datas? Padaryti liko nesakysiu kiek, bet net durų rankena supranta, kad po savaitės man bus koma. Be abejo, prieš tai išlaikius lygsvarą ir pristačius projektą.
Mano naktys, tiesiog tobulo poilsio išraiška:
Tik aš, muzika ir corel’is.
Labas rytas. Kur mano kava??
Reikaliukai
Orams atšilus vis ryškiau jaučiu proto skystėjimo simptomus ir didėjantį mergaitiškų silpnybių pavojų. Spinta prašyte prašosi, kad išmesčiau didesnę dalį turinio ir papildyčiau naujom šmutkėm.
“man pavasaris”
“o tiksliau – gaidys”
“pavasaris – gaidys? nu gal baik”
Ir viskas tik todėl, kad aš pavasarį dievinu. Tik jis nuneša stogą.
“Jei darysi tik tai, kas malonu, o ne naudinga, gręsia nesklandumai profesinėj srity”, – įspėja horoskopas. Žinoma, kaip gi kitaip, prietranka tu. Veiklumas ir pastangos yra sėkmės palydovas. Taip sako protingi žmonės. Aišku?
Vakar su tropikų mergaite šlavėm rožinius daiktelius nuo prekystalių. Net galva svaigo.
Ir jei aš mokėčiau gražiai nusipiešt banknotų, papirkčiau šiuos Vivienne Westwood Lady Dragon, sukėlusius nemažai siganlų jausminei smegenų daliai:
Dabar dar braškinio šerbeto, ir paskui padirbėt.
“Aš manau, kad tau jau niekas nepadės. Bet bandyk.”
Esi mano svajonė, ką man su tavim daryti?
Mano mintys permirkusios saule, šiluma, tavimi. Užvertusi galvą į dangų dainuoju pati sau. Atlapoju langus, vėjas glosto sustirusias, šaltas sienas. Apelsinais kvepiančiame kambary lakuoju nagus. Skaisčiai raudonai, iki alpulio saldžiai. Išpurenu pagalves, nubraukiu dulkes, šypsausi prieš veidrodį.
Mano akimirkos bėga. Lenktyniauja viena su kita. Dažnai stabteli, paklausia kuria kryptimi dabar pasukti. Pakreipiu, ir žiūriu, kas iš to išeis. Esu čia, būtent tokia. Mano akimirkos niekur nedingo, jos sukūrė dabartį. Ir aš vis tiek nežinau, kaip pasielgti su savo svajone.
Odyssey – Who
Kovo filmai
Dogville (rež. Lars von Trier).
Filmas, kuriame reikia įsivaizduoti beveik viską, išskyrus žmones. Jie yra tikri, iš kūno ir kraujo, priešingai nei mažutis miestelis Dogvilis, telpantis vienoje erdvėje. Miestelio gatvės ir namai apriboti kreida, nėra sienų, net šuns, kurio egzistavimą išduoda tik lojimas. Pati istorija pakankamai kontraversiška. Didžioji depresija. Miestelėnai priima į savo siaurą ratą bėglę Greisę, bet vėliau ima ją išnaudoti įvairiems poreikiams. Atsiskleidžia iš pirmo žvilgsnio geranoriškų žmonių silpnybės. Deja, jie nežino, kad žaidžia su ugnimi.
Flash of Genius (rež. Marc Abraham).
Mažo, bet talentingo žmogaus kova su galinga korporacija. Atrodytų, geniali idėja turėtų užtikrinti įvertinimą, pagarbą ir pinigus. Bet ją visad galima nušvilpti ir palikti žmogelį vieną, be nieko. Filmo herojus Bob Kearns nusprendžia kovoti už tiesą, kad ir kiek laiko tai užtruktų ir kokių aukų pareikalautų.
Klass (rež. Ilmar Raag).
Po šio filmo man dar ilgokai akyse stovėjo negyvi estukai. Kadangi filmas pagamintas Estijoje, jis atrodo labiau artimas, pažįstamas dėl postsovietinio palikimo, kurį galima pajusti tiek mąstyme, tiek aplinkoje. Tokių klasių, kuriose išskiriamas vienas “nevykėlis”, yra ne tiek mažai. Šiuo atveju sunki dalia tenka Josepui. Kartą vienas iš klasės kietuolių Kasparas jį užstoja. Vaikinas taip įsijaučia į naująjį vaidmenį klasės gyvenime, kad nebegali sustoti. Jam tai tampa garbės reikalu, nesvarbu, kad pats pamažu praranda buvusią patogią padėtį, draugus, net merginą.
The Machinist (rež. Brad Anderson).
Labai neblogas darbas. Patinka man istorijos, kuriose kartu su filmo herojumi nepajėgi suvokti, kur realybė, o kur tik iliuzija. Trevoras Reznikas kenčia nuo insomnios. Galite įsivaizduoti, kaip turi atrodyti žmogus, kuris visus metus nėra normaliai užmigęs? Vaikštantis skeletas, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje. Jo gyvenime įvyksta vis kraupesni įvykiai ir nenorėdamas galutinai išsikraustyti iš proto, Trevoras ima ieškoti kankinančios nemigos priežasčių.
The Wrestler (rež. Darren Aronofsky).
Mickey Rourke man visad buvo vienas iš seksualiausių aktorių, patrauklus savo mįslinga šypsena, žvilgsniu. Buvo. Turėdamas šiandieninę išvaizdą, jis išties gavo idealų vaidmenį – senstančio imtyninko Rendy Robinson. Personažas šiltas, norisi, kad jam sektųsi, bet kur tau. Rendis patiria traumą, jis nebegali dalyvauti imtynėse, jei turi noro gyventi. O jis turi. Susiranda saugų pardavėjo darbą, mėgina atgaivinti santykius su dukra, pamilsta moterį. Viskas būtų neblogai, bet keli paslydimai, ir jis grįžta ten, kur jaučiasi geriausiai – į ringą.
Žiūrėjau dar kelis : Passengers, The Visitor ir Unborn. Jei ką domins nuomonė ir apie juos, kreipkitės komentaruose:)
2 comments