Kasdienybės blykstė

Prie McDonald langelio: “Mums dietinės colos, tris dietinius mėsainius ir du dyyydelius dietinių bulvyčių. Ačiū”

Prie McDonald langelio nr. du: kas būna, kai lūkuriuoji lauknešėlio ir sustoja taksi ant pilno sulčių pakelio? Atsakymas: egzotiškas lietus tau už apykaklės ir nesusipratęs taksisto veidas.

Nissan’e: “Tai va, jūs anksti išėjot, o mes likom pas bijančią. Pradėjom žalias devynerias, o tada mane prajuokino. Truktelėjau žaliųjų į nosį, labai gerai visi sinusitai išsivalė”.

Prieš klasės susitikimą: “Mieloji, paimk ko nors degančio”. “Gerai, tik patikslink, kas tas degantis, nes kai paimsiu, mažai nepasirodys”. “Ai, tada gal kokio šampano”.

Dailės akademija: merginos sako “Mes važiuojam pirkt lubų”.

Savanoriuose: “Pas jus čia yra koks klubelis? Atvažiuotume pasižvalgyt, kap tik stomatologinis šalia.”

Šok Rok: “Where are you from?”. Mąstau: gal nesakysiu “Here”, galvos, kad Woo gimiau. “Lithuania”- sakau. “Really? You don’t look local”.

Pasų poskyris: “Geros jums dienos” . Nustebau, po gandų apie sužvėrėjusias šios įstagos darbuotojas.

Pasų poskyris vol.2: “Ar jūs turite sąskaitą Nord banke?”. Pilietis: “(ilga pauzė) nesupratau klausimo”.

Havana: “Kas čia groja?”. “Kolkas dar nežinau”.

Havana vol. 2: “Kokią muziką klausai?”. “Ai, kad žinok labai įvairią”. “Na tai vistiek, pavardink stiliais”. “Electro įvairi, indie rock, disco mėgstu”. “Oi, tai tokia netradicinė biški”.

Skype: “Geras dalykas tie blogai. Jei žinotum, kas skaito, turbūt iš klumpių išvirstum”.

Pirmadieniniai kliedesiai

Jau kuris laikas mano kūrybiniai resursai vystosi vaizduojamojoje plotmėje, todėl rašymas nukeliavo į kažkelintą planą. Keista būsena apėmus,  neįprastas beprasmybės jausmas, kurį norėtųsi nustumt kuo toliau, paslėpt spintoje ar bent užkamšyt skudurais, kad mažiau kristų į akis.

Slidinėju ant grublėto grindinio patežusiomis snaigėmis, ir mintiju apie jausmą, kai pirmą kartą pavasarį išeini į lauką be palto – lyg šaltoka, bet labai lengva, savotiškai nejauku ir vis dėlto malonu. Laukiu. O kolkas viskas aplink  purvina ir pilka.

Atrodo, metas užsiimt reikalais.

Telefon Tel Aviv – You Are The Worst Thing In The World

This is where I failed

Stengtis užmigti, nes “ryt anksti keltis”. Paryčiais ieškoti vandens stiklinės. Pramiegoti. Teigiamai atsakinėti į klausimą “tu užkimusi?”. Klausyti lietaus barbenimo į skardines palanges. Sunaudoti visas nosines ir vis tiek neprakvėpuoti. Muiluotis, pro praviras duris sklindant Beirut. Ieškoti įkvėpimo. Ieškoti maisto.  Atsisėst ir dirbt. Po dvidešimties minučių apsigalvoti. Dūmoti. Nervuotis. Ramintis. Išeiti. Grįžti. Padirbti. Stengtis užmigti.

Reiktų asmens, galinčio pakonsultuoti prioritetų ir dienotvarkės klausimais.

Foto priklauso Erin Hanson.

Mėnesio nusivylimas: kas pavogė pavasarį???

So excited!

Žinau, kad įrašas apie Roller yra tai, ko iš manęs tikisi disco sesė. Kurį laiką pamintijusi apie savo ankstesnius straipsniukus kartingų, snieglenčių tema, supratau, kad visai ne per didžiausia garbė aprašyti savo nesėkmingus skrydžius. Kita vertus, pirmi kartai tuo ir ypatingi. Traumomis, prisvilusiais blynais ir noru išmokt daugiau.

Mano vaikystės dienos lėkė šokinėjant per šokdynę, dviračiu kratantis duobėtais keliukais, darkant kreidelėmis grindinį ir t.t. Riedučius kažkaip sugebėjau ignoruoti. Išaušo diena, kai aš to pasigailėjau.. Pavadinkim tai riedučių kerštu.

Klubas Roller yra ta vieta, kur savo batus iškeiti į aukščiau mano paminėtus aparatus su ratukais. Vėliau, pagal sumanymą, turėtum lėkti ratais disco ritmu ir šypsotis iki ausų. Visa mūsų kompanija tą ir darė, išskyrus dvi disco seses (wasn’t me), kurios dar bandė apsimest, kad atėjo tik paklausyt muzikos ir palinguot įsikibus į turėklą. Et, neišdegė planas.

Na ką aš galiu pasakyt, išvaliau keliais Roller grindis, rodžiau įvairaus lygio baleto judesius, beigi minkštąjį nusileidimą. Nepaisant to, Roller yra ta vieta į kurią būtinai grįšiu, nes a) ten gali kai ko išmokt, b) gera atmosfera, c)  įmanomi šokiai su kojinėm. Mes tai darėm skambant Point Sisters (ir netik). Weehaaa:)

Šisbeitas

Nieko nėra geriau už bent jau pradėtas likviduoti skolas (nebūtinai materialines). Eilė dalykų, kurie tempėsi iš paskos ir tąsė mane už rankovių reikalaudami dėmesio, šiandien jo sulaukė. Štai ką reiškia profilaktiškai save paplakti.

Atsivertusi savo nutriušusią paslapčių (tiesiog užrašų) knygelę, radau dvi mintis, kurias sunku patikėti, kad pati sužvejojau, nes absoliuč neatsimenu. Išmintis užplūdo man akis ir negaliu nepasidalinti:

Sielvartas yra atstumas tarp mūsų lūkesčių ir to, ką iš tikrųjų gauname gyvenime (dėdulė A. Schopenhauer).

Kas šiandien sieja mintį, rytoj surenka veiksmą, poryt įprotį, vėliau charakterį ir galiausiai likimą (H. Keller).

Nieko nėra geriau (vol. 2) už svaigiai ramų penktadienio vakarą. Truputėlis kavos su pienu, tušu suteptų rankų, lengvų kaip pūkas minčių, virpančių pirštų paskutiniuose štrichuose, išsiskleidusių žiedų ir žvilgsnių į naują pavasarinę suknelę.

Muzika! (paklausykit bent iš mandagumo, nes truputį pavargau, kol radau kaip įdėt klipuką iš DailyMotion, o ne YouTube:))

Kings of Leon – Sex on Fire

Vasario filmai

Vasarį galiu skelbti asmeniniu kino pavasariu. Kažkuria prasme kaltas Slumdog Millionaire, nes maniakiškai norėjosi patirti analogišką gero filmo poveikį. Na gerai, įkvepkim tris kartus ir pradedam:

Curious Case of Benjamin Button. Pasaka, bet žavi. Įrodo neribotas grimo ir kompiuterinių technologijų galimybes. Istorija apie žmogų, kuris, kaip ir visi, negalėjo sustabdyti laiko, nors jo laikrodis tiksėjo priešinga kryptim – nuo senatvės į kūdikystę. Girdėjau nuomonių, kad filmas pernelyg ištemptas, juo labiau pabaiga nuspėjama.. Bet man neprailgo nė viena minutė. Buvau tiesiog įtraukta istoriją ir po seanso jaučiausi kažkaip kitaip. Paveikus darbas (rež. David Fincher).

Fight Club. Labai norėjau pažiūrėti dar vieną filmą, kuriame vaidina Brad Pitt, be to, iš visų pusių girdėjau „Nerealu“, „Va čia tai filmas, būtinai pažiūrėk“ ir tt. Iki tol mane baidė pats pavadinimas, tikėjausi kažko brutaliai vyriško. Ką gi, iliuzija išsisklaidė greičiau, nei tikėjausi. Kovos klubas, čia, žinoma, į temą, bet jei patiko man, moterys gali ramiai šį filmą žiūrėt. Atradau sąsajų su „Beautiful mind“, nes patiri tokį patį šoką, kaip pagrindinis herojus. Po Fight Club, joks kitas vėliau žiūrėtas filmas manęs taip nebesužavėjo.

RocknRolla. Sakyčiau, vien už humorą skiriu dešimt balų. Senokai jį žiūrėjau, įspūdis išblėsęs, bet filmas tikrai neblogas. Ypač charakteringas pats RocknRolla.

Gran Torino. Režisuota Clint Eastwood, ir tas pats Eastwood atliko pagrindinį vaidmenį. Žaviuosi. Verkiau efektingame finale. Nors iš pradžių į visas puses besispjaudantis senis nežavėjo, vėliau kardinaliai pakeičiau nuomonę. Imi suprast kas yra tikras žmogiškumas, draugystė, tolerancija ir nuoširdumas.

Eternal Sunshine. Gana neįprasta matyti Jim Carrey ne komedijoje. Vis tiek ėmė juokas. Ir dar neįprastame amplua pasirodė pankuojanti Kate Winslet tai mėlynais, tai oranžiniais plaukais. Šiaip filmas nėra blogas, tik per daug painiavos, o gal buvau pernelyg pavargusi, kad su didžiu susidomėjimu sekčiau pasąmonės žaidimus. Bet vien ko verta mano didžiai gerbiamo Beck atliekama daina.

Changeling. Iš pykčio norėjosi stalo kampą nugraužt. Turbūt tik tikrais faiktais paremtos istorijos gali būti tokios nemalonios. Vietoj be žinios dingusio vaiko, motinai pristatomas „sūnus“. Visiškai buka apgavystė, kurios niekaip nepavyksta įrodyti, išsirutulioja į nesuvokiamai siaubingą situaciją. Patiks tiems, kurie mėgsta pasinervuot:)

Reader. Labai šlapias ir muiluotas filmas. Pasakoja apie jauno vaikino meilę vyresnei moteriai. Jie kartu turiningai leidžia laiką, bet vieną dieną moteris dingsta. Kiek pabodusi tema apie nacių darbelius čia labiau priemonė perteikti prieštaringus veikėjų jausmus. Įvykius galima interpretuoti įvairiai: smerkti, užjausti, suprasti.

Manyčiau, pakaks mano suvestinių. Be aukščiau išvardytų filmų, nepaminėta liko keletas: „Man in the Chair“, „Doubt“, „Seven Pounds“, „Frozen River“, „Yes Man“, Revolutionary Road” ir.. tikiuosi viskas. Žinau žinau, persistengiau, bet man liepė pasitempt:)