Svynis Todas: demonas kirpėjas

Kadangi esu labai kultūringa persona, kartais kyla minčių nueiti į tokius renginius, kuriuose pasijunti šiek tiek arčiau kūrybos ir talento. Kai ponas idėjų generatorius pasiūlė nueiti į “Svynis Todas: demonas kirpėjas“, nedvejodama sutikau.

Vos prieš metus pasirodžiusi Timo Burtono kinematografinė versija apie kirpėją skerdiką, sukėlė didelį žiūrovų susidomėjimą. Dabar jį pakeitė į sceną perkeltas muzikinis Stepheno Sondheimo siaubo trileris. Tai – vieno žudiko istorija, besirutuliojanti XIXa. pramoniniame Londone. Žinant, kad po šio projekto vardu slepiasi režisierės D. Ibelhauptaitės, dizainerio J. Statkevičiaus, dirigento G. Rinkevičiaus, solistės A. Grigorian ir kiti vardai, galima buvo manyti, kad įvyks kažkas įspūdingo ir kokybiško. Taip ir buvo.

Apie tris valandas trukęs reginys (man) neprailgo. Viskas nuo pradžios iki galo buvo tobula: scenografija, kostiumai, balsai. Iš pradžių net negalėjau patikėti, kad dainuojama gyvai, nes viskas skambėjo pernelyg tiksliai, stipriai, švariai. Turbūt didžiausią įspūdį paliko ponios Lovet personažą įkūnijusi Asmik Grigorian. Man truputį akys išlipo ant kaktos sužinojus, kad iš tiesų ji nemoka anglų kalbos (visos partijos skambėjo anglų kalba). Žmonių gabumams nėra ribų.

Taigi, kirpėjas – demonas siaučia, o jo praktiškoji draugė kepa skaniausius Londone pyragėlius su mėsa. Juodas humoras persipina su grotesku, kraujas liejasi laisvai ir visa tai yra Svynis Todas.

Džimis, blynai ir senatvė

Partipenau namo šlaputėlėmis kojomis – kvepia pavasariu. Drėgme alsuojantis oras pasakoja apie greitai nutirpsiantį sniegą, nuogą žemę, kurią netruks užkloti gaivi žaluma ir pirmieji gležni žiedai. Sunku tuo patikėti, matant įsijautusios žiemos atributus. Jau greitai..

Šeštadieninis vakarėlis irgi paliko dovanėlę: įkyriai iš galvos nesitraukiančią Jimmy. Perspėju, prieš spaudžiant nuorodą verta pagalvoti kelis kartus. Už pasekmes neatsakau:) Penktą valandą nulis nulis Islandijos stotelėj dar spygavom Jimmy ir I got your number. Pasiutimas.

Beje, blynai sekmadienį, blynai pirmadienį ir blynai antradienį, čia normalu? Bet kaip skanu.. Įdomu, kiek blyniukų dar reikia įveikt, kad iš kanapinio pasitaisyčiau į lašininį. Beje, kolega meditavusi paskaitoje man iš dešinės ,guodėsi, kad dėl panašių priežasčių gavo pirkti naują keptuvę. Su Užgavėnėm, mielieji!

Šiek tiek gėlo vandenėlio mano amariliui (taip, jau turiu kambarinę gėlę. Girdėjau, dvi versijas tokių permainų: senatvė arba moteriškumo ženklas) ir to paties šeimininkei. Sveikatinimosi seansas prieš artėjantį pasivažinėjimų dviračiais, skaitymo pievoje, tirpstančių ledų beigi murkimo prieš saulutę sezoną.

Nerandu kai kurių daiktų. Bijau pagalvot, kas bus pavasarį.

Kuo skundžiatės?

Buvau poliklinikoj. Buvau du kartus, nes ne viskas pavyksta iškart. Ypač jei paskutinį sykį šias sienas ramstei maždaug prieš trejus metus. Welcome back! Pirmas siurprizas pasitinka tik įėjus pro duris. Vietoj įsimintino vaistų kvapo, uoslę gniaužia įstabus senstelėjusiame aliejuje keptų pyragėlių aromatas. O kaip sveikos mitybos piramidė? Komercija (ne)valdo.

Eilės lygiai tokios pat nesibaigiančios tiek ankstų rytą, tiek po pietų. Paliegėlių pilni koridoriai, ką gi, šiandien aš viena jų. Nesvarbu, kad išsiaškini, kuris nelaimėlis eilėje paskutinis, vistiek atsiranda labiau paliegusių už kitus, tad jie keliauja į gydytojų glėbį be eilės. Pasėdim. Kodėl aš nepasiėmiau knygos? Jaučiu, kad skrandis jau ima viešai triukšmauti, nes pusryčių ritualą teko atidėti dėl numatomo kraujo tyrimo. Ir.. o džiaugsme, ar tik ne mano eilė? Įkrentu į palatą su viltim, kad mano negalavimams paskutinioji.

Kada paskutinį kartą buvote poliklinikoje? Prieš tris metus? Jūsų ligos istoriją išmetė. Na gerai, nusirenkit iki pusės ir prašom atsigult.

Apžiūra įgavo ekshibicionizmo bruožų, kai pora vyrukų netikėtai įšoko į palatą kažko paklaust. Turėjau skaisčiai nuraust, bet aš labiau galvojau apie sumuštinį. Paskui išklausiau miglotų prielaidų dėl mano būklės, kurios nebuvo perdėtai optimistiškos. Dabar, sako, eik daryt kraujo tyrimą, bet reikia greitai, o ten eilės. Tai eik tiesiai į tikslą, nežiūrėk į šonus ir neklausyk, ką tau sakys. Ou je!

Man dar dabar truputį gėda. Gerai, kad bent negavau iš kiaušinio į kaktą. Bet čia turbūt tik todėl, kad niekas neturėjo kiaušinių. Turiu omeny, vištos.

Odisėja baigėsi sklandžiai, žinau kuo gydytis, jei pasiseks, turėsiu naują ligos istoriją, įgijau imunitetą pyragėliams ir padariau keletą išvadų. Viena jų – su gydytojais pabendraut sveika ne tik tada, kai jau būtinai reikia ką nors remontuot.

Kita išvada – laikas ne tik domėtis sveiku gyvenimo būdu, bet ir jį praktikuoti.

Kažkas čia ne taip

Gerai, šiandien penktadienis. Tai dar ne diagnozė, o tik simptomai prieš šeštadienį, nes baisiai norisi padaryt kokią nesąmonę. Atsidarom playlist‘ą ir žiūrim, ką turim.

Kaip žinia, vasario 28 dieną turėčiau atsidurti Gravity, nes atvažiuoja Datarock. Šitie treninguoti bepročiai yra mano kiek aprūdijusi simpatija jau nuo (sąlyginai) senų laikų. Pašokam:

Datarock – Fa Fa Fa

Metronomy niekur neatvažiuoja, bet mes turim youtube. Kosminė grupė. Jei iškęsite šią dainą ir jums netgi patiks, rekomenduoju pažiūrėt/paklausyt ir „Heartbreaker“.

Metronomy – Radio Ladio

Na, ir pabaigai trumpas klipuks. Pokštelėjo mintis, kad tik laiko klausimas, kada su disco sese turėsim tokį afterparty.

Shopping on the dancefloor

Tiek žinių iš bijančių pirmadienio.

Apie mus

Aš dažnai galvoju. Apie tave. Pasimatymą, kurio nepaskyrei. Balsą, kurio neišgirdau. Apie visus tuos kartus, kai prasilenkėm vienas kito nepažinę.

Ar žinai, kiek kartų suklydau galvodama, kad tave suradau? Aitrus nusivylimo skonis. Kelios dienos. Savaitės. Mėnesiai. Ir aš vėl imu tikėti.

Jei galėčiau bent akies krašteliu dirstelėt į tavo pasaulį, žinočiau, kuo gyveni. Kvėpuoji. Ir kokiuose skirtinguose pasauliuose esam. Kai aš pabundu, tu dar giliai miegi. Kai aš važiuoju prie jūros, tu renkiesi kalnus. Aš dievinu saldumynus, tu jų negali pakęst. Aš išsiblaškiusi, tu – racionalus ir pareigingas. O gal mes būsim stulbinančiai panašūs?

Galbūt vieną dieną aš pavargsiu. Nustosiu svajoti. Tu nieko neįtarsi.

Lietui lyjant, leisk skaidriems lašams kristi ant delnų. Tai – nesuskaičiuojami klausimai, kuriuos norėjau tau užduoti.

Pasilik su manimi. Bent mintyse.

Pagauk, jei gali

Sėkmė. Apie ją svajoja. Jos geidžia. Mėgina prisivilioti. Populiarumo jai niekada netrūko. Tačiau sėkmė vienus aplanko, kitų ne. Visad atsirenka. O atrankos kriterijų niekam nesakė, tad tiksliai nežinom. Žmonės kalba, neva turi gimti po laiminga žvaigžde, tuomet sėkmė tave myluoja ir apskritai viskas einasi lyg per sviestą.

Ko gero, tai neturi nieko bendra su žvaigždėmis. Sėkmės paliestuosius vienija kai kurios sąvybės. Išskirsiu tris, mano manymu, pagrindines. Sėkmingieji:

Naudojasi galimybėmis. Jie nėra abejingi tam, kas vyksta aplink. Jie atviresni pasiūlymams, pažintims, naujovėms. Žinant, kad visas gyvenimas susideda iš atsitiktinumų,nieko keista, kad priimant naują patirtį, išauga pokyčių tikimybė.

Nepasiduoda iš anksto. Kad ir kokioje beviltiškoje situacijoje atsidurtų, jie bent jau pamėgina ieškoti sprendimo.Tai padeda nukeliauti keliais žingsniais toliau už tuos, kurie pasitraukė nė nepradėję.

Negaili savęs. Tai nesusiję su nemeile sau, netgi atvirkščiai. Tai – ypatingas gebėjimas neigiamą konvertuoti į teigiamą. Pavyzdžiui, įvykus nelaimei, nekankindami savęs dėl to, ko pakeisti nebeįmanoma, jie verčiau susitelkia į tai, ką dar įmanoma paveikti. Sudėtingose, nepalankiose situacijose rasdami padrąsinančių, stiprinančių idėjų ir ženklų, jie pilnai kontroliuoja savo gyvenimą ir emocinę būseną. Jie tampa nepažeidžiami.

Jei sėkmė neatėjo iki manęs, aš galiu ateiti iki jos.

Sausio filmai

Myliu gerus filmus. Tik nemyliu bet kokio filmo pradžios. Panašiai kaip su nauja knyga, iš pradžių nelabai įdomu, bet vėliau susipažįsti su veikėjais, imi įsivaizduoti aplinką ir įsitrauki į veiksmą. Kinas ir grožinė literatūra mane veikia panašiai, tik knygos labiau priverčia dirbti vaizduotę. Šį mėnesį žiūrėjau du filmus. Abu geri, nors labai skirtingi.

Vicky Cristina Barcelona.

Penelope Cruz – tai pirma. Woody Allen – tai antra. Charizmatiškos asmenybės, žavinčios mane kartu ir atskirai. Juosta, kaip ir tikėjausi, romantiška, subtili. Labai patiko dialogai, spėju, įgarsintas varianatas neoriginalo kalba, atimtų pusę, jei ne daugiau, žavesio. Svarbiausia ašis – jausmai, galbūt dėl to filmas man pasirodė toks savas, jaukus. Kažkur pažįstama jausmų kaita: sulaužyti principai, viltis, nusivylimas, nenugalimas potraukis, pavydas, įniršis. Nuotykiai, į kuriuos įsivelia veikėjai vieniems pasirodys žavingai lengvabūdiški, kitiems – amoralūs. Ir žinoma – Javier Bardem. Man tikrai kas nors nukristu netyčia jį sutikus. Miau.

Slumdog Millionaire.

Apie šį darbą norisi pasakyti daug ir efektingų žodžių, bet jaučiu, kad iš to norėjimo nieko gero nepasakysiu, nes filmas velniškai patiko, o pagyros be argumentų kažin ar gali sudominti. Pažiūrėti tikrai verta. Nes sukrėtė. Nes tris kartus apsiašarojau. Nes svajoju aplankyti Indiją. Nes meilė gali viską. Tiesa, dėl svajonės. Tie, kurie yra buvę Indijoje, paprastai stoja į dvi stovyklas: ten nuostabu ir ten šlykštu. Šiame filme rodoma ta šlykščioji pusė. Badas, skurdas, nešvara, suluošinti vaikai. Užriby atsidūrę žmonės dėl pinigų pasiryžę bet kam. Tikrasis Indijos skonis, visas tas purvas stipriai paveikia emociškai, įjautrina. Siužeto nepasakosiu, nors meilė čia svarbiausia, pateikimas nėra toks saldus, kaip indiškuose filmuose. Tiesa, Slumdog Millionaire ir nėra indiškas filmas. Made in Hollywood, režisierius Danny Boyle.