Čiuožki čiuožki..

Šis įrašas galėjo būti atidėtas neribotam laikotarpiui. Nes ryšium su ekstremaliu sekmadieniu, nebuvau tikra, kad šį vakarą nebūsiu pametusi kurios nors kūno dalies. Tiesa, viena iš tų dalių sutraumuota, tačiau tai ne ranka, vadinasi, taip lengvai manimi neatsikratysit.

O viskas prasidėjo nuo.. gaidelio. Pamenate tokius kvadratinius sausainius, kurie skaniai susikramto aptepus sviestu arba tiesiog užsigeriant juos arbata? Tai va, kalti gaideliai. Labai neapdairiai susilažinau, kad suvalgysiu jų penkis, niekuo neužsigeriant, turėdama lygiai vieną minutę laiko. Kur buvo mano galva? Turbūt jau supratote, kad pralošiau (įveikiau net vieną). Tiesa, bausmė labai smagi – pralaimėtojas čiuožia nuo kalniuko. Nučiuožiau vieną kartą… na ir dar vieną… ir dar. Susigundė ir laimėtojas. Juk mes vis dar penkiamečiai… padauginus keturis kartus:]

One thing leads to another. Klausimas, ar norėčiau artimiausiu metu.. paslidinėti rimčiau, nebuvo išsamiai apsvarstytas. „Tiesiog sakyk taip“ filosofija išjungė analitinį mąstymą ir sveiką protą. Taigi, naiviai mąsčiau, kad tai bus slidės, nors ir su jomis mano santykis labai ribotas, bet ten bent jau yra lazdelės, kuriomis gali pasiremti. Sužinojusi, kad man išnuomota snieglentė, patyriau lengvą šoką, bet nenualpau. Pradėjau intensyviai ruoštis. Įsigijau kelnes su pašiltinimais strateginėse vietose ir citrinų spalvos striukytę su snaige ant krūtinės. Dienos tirpo ir „tas“ rytas išaušo. Mes išsilaipinome Liepkalnyje.

Gerai, užsidėjau aš tuos batus, man prie kojų pritvirtino snieglentę, kuri iš tiesų atėmė vaikščiojimo dovaną, beliko strikinėti. Ok, štai aš jau papėdėje, pasiruošusi gracingam skrydžiui. Visai nebaisu, kol nežinai, kas tavęs laukia. Štai, pajudėjau.. ir .. oho, kaip greitai.. pala pala, kaip sustoti?? Aaa… tarrrkšt! Guliu.. laukiu, kol atlėgs. Pro šalį kopiantis žiemos pramogų mėgėjas: „Gal padėti?“, aš: „Ne, ačiū, dar truputį pagulėsiu“. Na štai, jau akyse prašviesėjo, beliko įveikti dar du trečdalius kalvos. Na, kas trečdalį ir tyrinėjau kalvos kietumą.. Manau, pereisiu prie slidžių. Po serijos nesėkmingų skrydžių, kategoriškai atsisakiau žalotis ir saugiai leidausi dviejų galantiškų vyrų apsuptyje, prilaikoma už rankos (didelis ačiū jiems už kantrybę). Vėliau mano organizmas ėmė reikalauti vaisinės arbatos ir aš palaikiau jo nuomonę. Mano pasiekimai: nukaliau du slidininkus, nukasiau pusę sniego, nesulaužiau snieglentės ir išmokau ją prisitvirtinti. Ne visai išdidi pradžia nesugadino man nuotaikos ar noro vėl kada nors čiuožti. Tik, for God‘s sake, snieglentė mano gležnai ir plastiškai asmenybei buvo gal kiek per drąsi priemonė. Nepaisant to, džiaugiuosi pradžia, adrenalino doze ir kvapą gniaužiančiais vaizdais.

Šiandien FastumGel ir šilta vonia – mano geriausi draugai.

Ir visgi. Dar yra sniego, paskubėkit:]

Kažkodėl pagalvojau apie rogutes.