Pabusti į geresnį sapną

Būtų visai šaunu, jei ką tik gimęs žmogus gautų dovanų instrukciją, padedančią naudotis gyvenimu. Oh well, apie tai niekas nepagalvojo, juk tai toks suprantamas dalykas – tiesiog gyveni, nes kito pasirinkimo kaip ir nėra. Ir vis dėlto, kodėl aplink tiek daug nusivylusių, užsisklendusių savy ir nelaimingų žmonių? Ar tai likimas – patirti vien nesėkmes, todėl nuleisti rankas ir tiesiog niūriai stumti dienas? Aš prieštarauju!

Ankstesniuose įrašuose Gyvenimo dirbtuvės (I dalis) ir (II dalis) ieškojau atsakymų į šiuos klausimus. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos suradau – atsakomybė. Šiandien pakapstysiu dar šiek tiek.

Tikslai. Kartą paklausiau savęs, kokie mano tikslai. Ir, tiesą sakant, buvo labai sunku atsakyti. Aš tiesiog leidausi nešama srovės ir laukiau, ką gyvenimas pasiūlys. Ar tai nereiškia, kad paverčiau save atsitiktinumų auka? Todėl padūmojus tris dienas ir tris naktis, aš visgi sukurpiau sąrašėlį tikslų, aprėpiančių svarbiausias sritis. Kai tikslai jau yra, nori nenori imi galvoti apie jų įgyvendinimo būdus. Ir pagaliau kažkas ima vykti. Tik visas gerumas tame, kad veiksmas vystosi pageidaujama, o ne atsitiktine linkme.

Draugystė. Mes taip jau sutverti, kad vieni be kitų negalim išsiversti. Kam nereikalingas dėmesys, rūpestis ar tiesiog pojūtis, kad esi kitam reikalingas (-a)? Turėtų būti nepakeliamai nyku, supratus, kad absoliučiai niekam nesi įdomus. Todėl branginti draugus – nepalikti bėdoje, nelaikyti jų tik juodai dienai, džiuginti be progos, nekaltiniti, išklausyti – yra taip svarbu. Žmonės skirtingi. Net ir patys panašiausi draugai vis tiek nebus visai vienodi. Todėl manyti, kad matome kitą kiaurai ir galime primygtinai siūlyti savo patarimus – patikimas būdas likti atstumtam. Draugui reikia, kad jį išgirstum, bet už jį nespręstum.

Veiksmas vyksta čia. Ir dabar. Kai už lango sninga – svajojam apie pavasarį, atėjus pavasariui – apie vasarą. Būdami maži skubame užaugti, vėliau laukiam nesulaukiam kol pabaigsim mokslus, atsistosim ant kojų ir t.t. Jei turėtum magišką mygtuką, kurio pagalba galėtum pagreitinti vieną akimirką iki kitos, argi nepasinaudotum? Visų pirma, taip galima nugalabyti nuobodžias minutes, tarkim paskaitose. Bet to nepakaktų, pasidarytų įdomu, o kas po to. O kaip ten toliau viskas. Spaudinėdamas tą mygtuką pagreitintum gyvenimą kelis kartus. Ir kas iš to? Greičiausiai užsiprašytum Kalėdų senelio ar Velykų bobutės naujo mygtuko, kuris sugrąžintų prarastą laiką. Visi amžiaus tarpsniai turi savo žavesio. Nesugrąžinamo. Visi metų laikai savaip ypatingi. Aš niekada nenustosiu gėrėtis minutėmis.