Savaitgalio pasirinkimai

Ieškoti iki šiol neatskleistų sugebėjimų.

Daugiau skaityti.

Planuoti artimiausias atostogas. Kur šiemet?

Susitvarkyti savo gūžtą.

Pakviesti draugą arbatos ir pasidalinti paskutinį sausainį.

Dalintis linksmais nutikimais. Juoktis.

Trumpam atsiriboti.

Nesinervinti dėl neišplauto kavos puodelio.

Užrišti sąžinei burną ir iš širdies pasilepinti.

foto James Merrell

No problem

Maišydamas cukrų savo kavos puodelyje, Marius guodžiasi draugui: „Tu net nenutuoki koks man sunkus laikotarpis. Reikia tiek visko padaryti, o terminai baigia užspaust. Visiems iš manęs kažko reikia, amžinai nieko nespėju ir sulaukiu begalės priekaištų. Mane taip viskas užkniso“. Andrius pritariamai linkčioja galva ir taria „Joo.. įsivaizduoju kaip tu jautiesi. Bet pas mane dar didesnė nesamonė. Jei turėtum padaryti tiek, kiek aš, iš proto išeitum, garantuoju“. Abu draugai trumpam nutyla, rankose skimbteli puodeliai. Po kofeinu užpildytos pauzės, tema emocionaliai vystoma toliau. Net įraudę bičiuliai rungiasi, kuris iš jų labiau įsitempęs ir pervargęs.

Dabar leiskite paklausti, kokiais bepročiais turime tapti, kad imtume konkuruoti, norėdami vieni kitiems įrodyti, kad išgyvename stipresnį stresą, nei bet kas kitas? Ar mes nesuvokiamai iškreiptai įsivaizduojame, kad sėkmė matuojama streso lygiais?

O kas įvyksta priešingoje situacijoje? Jei vienas iš draugų neturi jokių problemų? Analogiška situacija pateikta Jim Jarmusch filme „Coffee and cigarettes“. Pokalbis vystosi maždaug taip:

- Tai kaip gyveni?

- Labai gerai.

- Džiaugiuosi dėl tavęs.. tikrai nėra jokių problemų?

- Na taip. Neturiu, kuo skųstis.

- Kaip puiku. Tiesiog, kai man paskambinai, pamaniau, kad turi kokių nors problemų ir nori išsipasakoti.

- Na ne, aš tiesiog norėjau tave pamatyt.

- Aš taip pat.. tiesiog.. tu tikrai nenori nieko man pasakyti? Juk tu žinai, gali man pasipasakoti. Aš tavo draugas, tu neturėtum nieko slėpti.

- Manęs tikrai niekas neslegia. Gyvenu puikiai.

-Tu.. tu tuo įsitikinęs?

- Klausyk, gal iš proto išėjai? Turbūt turėčiau sugalvoti kokią nors problemą, kad liktum patenkintas.

- Ne, baik tu. Aš tik noriu, kad žinotum – man gali viską pasakyti.

- Aš žinau.

- Gerai.. tuomet aš jau ir eisiu. Jei kas nors nutiks, žinai, kad gali man skambinti.

Cukriniai debesėliai

Kartais reikia užsimerkti.. kad praregėtum. Kartais reikia nutilti, kad išgirstum. Nuramintas triukšmas užleidžia vietą tylai ir jauti:

…minčių dulkes, kurias blaškė chaoso sukeltas virpesys.

…esąs mažytė visatos ląstelė. Kartais glostoma, kartais užgaunama. Visada svarbi sau.

…klampiame sirupe panardintus tikruosius troškimus.

…rašaluoto puslapio kvapą, užpildytą pojūčiais ir supratimu.

Pūkais skristi. Tyloje.

~MojoFire on DeviantART

Nemokamas turizmas

Kartais man atrodo, kad užtenka prisiartinti prie lovos ir efemeriškos būtybės (gal elfai?) susispiečia aplink ir traukia vaizdajuostes iš mano gyvenimo, jausmų. Sukarpę, sumiksavę ir kitaip transformavę tas vaizdajuostes, gauna labai neįprastą rezultatą, kurį esu priversta išgyventi naktį. Kartais pabundu išsigandusi ir niekiap negaliu atsidžiaugti, kad realybė nėra tokia klaiki, kartais pabundu laiminga ir pageidaujanti sapno pildymosi realybėje. Daugelis susapnuotų ženklų nesunkiai atpažįstami – visa tai, kas man neduoda ramybės, apie ką daugiausia galvoju, arba esu giliai užgniaužusi.

Pastarąją savaitę teko daug skaityti apie XXa. Vakarų dailės istoriją. Šviesos greičiu artėjantis egzaminas neleido numesti užrašų į šoną, todėl skaičiau. Atplėšusi akis nuo divizionizmo teorijų, lučizmo, fin de siecle beigi kitų įdomybių, regėjau žvaigždes. Ilgiau paskaičiusi – žaibus. Naktį prieš egzaminą elfai kaip niekad subruzdo, net girdėjau šlepsint juos kažkur netoliese ir ruošiant man žavų filmuką. Taigi, juosta sukasi ir regiu save kažkokiame ištuštėjusiame senamiesty. Nepakenčiamai troškina, bet kišenėje neturiu nė cento. Prie manęs prieina kažkoks apšepęs dėdė ir prisistato Walterio Gropijaus vardu (Bauhauzo mokyklos įkūrėjas), jis vedasi mane į futurizmo ir kubizmo elementų prigrūstą barą ir suplaka kokteilį „Bloody Mary“. Fek. Žinoma, mandagiai išgeriu, aplink mus daugėja dėdžių, ir aš juos visus atpažįstu: dailininkai A. Matisse, M. Duchamp, V. Van Gogh ir kiti. Paskui kažkaip visi atsiduriam Bauhauzo mokykloje, kur studentai darbuojasi pasipuošę zuikio ausytėmis. Man kyla minčių, bet negaliu sakyti, nes nepadoru. Staiga matau į mane nukreiptą pirštą ir įsakmaus tono balsą, skiemenuojantį: „Inga, tu pedantė“. Pagalvoju, kad jie turbūt visi skaito mano blogą, iš paskutiniųjų pradedu gintis, neigti savo pedantizmą, bet manimi niekas netiki, o ir pati pastebiu, kad skudurėliu valau dulkes nuo „dvasinių virdulių ir intelektualių durų rankenų burbulų“. Visi atsisukę iš manęs juokiasi, ir aš krūptelėjusi pabundu.

Po tokio ekspresyvaus sapno pareikalauju šalia parpiančio sugyventinio (t.y. katino), kad atneštų kavos.

Vagie, tau dega kepurė

Laiko trūkumas ir neturėjimas ką veikti – dvi epidemijos, kurios lyg ir prieštarauja viena kitai, tačiau tuo pačiu atstovauja vieną ir tą patį - nemokėjimą valdyti savo laiko. Nenuostabu, kad rengiami „Time management“ seminarai, leidžiamos knygos ir kitos savipagalbos priemonės. Pati nieko bendra su visu tuo neturiu (veltui), tačiau periodiškai supykdama ant savęs dėl neefektyviai praleistos dienos, ėmiau ieškoti priežasčių ir, žinoma, galimų priešnuodžių kovoje su laiko vagimis.

Atidėliojimas. Viduje tūnantis atsipūtęs ispanas dažnai ištaria „manjana“ ir tuo metu nuo pečių nukrenta visa atsakomybė. Kita vertus, būtent atidėliojimo dėka sužinojau savo beveik neribotas galimybes. Pasirodo, aš galiu: sutvarkyti kambarius, išsimaudyti ir pasidažyti iki svečių pasilabinimo likus valandai, sugalvoti ir pristatyti projektą likus savaitei iki galutinio termino, nutapyti du darbus ir išgerti pusę butelio vyno likus nakčiai iki peržiūros, per dieną sukimšti į galvą apie penkiasdešimt egzamino bilietų ir t.t. Kai svyla padai ir suvoki, kad toliau tempti gumos tiesiog nebeįmanoma, susikaupi ir mobilizuojiesi. Deja, smarkiai nukenčia kokybė, nes tieiog išspaudi iš savęs sviestą, kad nepatirtum fiasko.

Noras atlikti viską tobulai. Sveiką perfekcionizmą pateisinu ir palaikau, tačiau kai kuriais atvejais jis pakiša koją. Kai įdedi be galo daug pastangų, bet koks kritiškesnis įvertinimas gali sukelti nusivylimą ir pyktį, prislopinti norą vėl ko nors imtis. Kartais geriau mažiau, paprasčiau, bet nenuleisti rankų ir veikti. Klaidų nedaro tie, kurie apskritai nieko nesiima.

Nemotyvuotas laiko praleidimas. Ypač dažnai tai atsitinka prie kompiuterio. Kur ištirpsta kelios valandos praleistos prie jo, ką naudingo tai suteikė? Naudodama rss ir prenumeruodama man svarbius tinklaraščius ir gaudama naudingą informaciją iškart, kai tik ji pasirodo, sutaupau daug laiko, nes nebereikia klaidžioti, ieškoti ar refresh‘inti. Taigi, prisėdus prie šios stebuklingos dėžės verta apsispręsti dėl tikslo: informacija, bendravimas, darbas ar kažkas kito. Kitaip tariant, reikėtų įvertinti motyvus ir susitelkti ties jais. Galioja ne tik kompiuteriui.

Nėra ką veikti. Kažkur perskaičiau mintį „Didžiausias įžeidimas gyvenimui – pasakyti, kad nėra ką veikti“. Na, ir negaliu ginčytis. Gal kartais nugali tingumas ir fantazijos trūkumas. Nes alternatyvų betiksliam šlitiniavimui ir apatijai labai daug: pasivaikščiojimas gamtoje, įgūdžių tobulinimas, skaitymas, maisto ruošimas, susitikimas su senu draugu, seniai pasižadėtų darbų įgyvendinimas ir daugybė kitos veiklos, kuri uždega ir įkvepia naujomis idėjomis.

Musėt užteks, nes pradedu įsijaust.

I hate 80’s

Manau atėjo laikas, kai turiu nustoti apgaudinėt save ir prisipažinti, kad esu gerokai nukvakusi dėl disco. Iš pradžių viskas atrodė kaip juokai, bet kuo toliau, tuo baisiau. Jau kai vinylai kelia panašius jausmus, kaip užkietėjusiam fetišistui moteriškos pėdkelnės, supranti, kad tai rimta. Su tokia pačia maniake disco sese neprarandam jėgų šokdamos pagal 70 – 80‘s muziką, ką ir bekalbėti, kai akyse tik discoball‘as ir kuris nors jaunas dievas (kitaip tariant, DJ), iš terbikės traukiantis vis kitą plokštelę. Ekstazė.

Disco muzika tam ir buvo kuriama: teikti džiaugsmą, išjudinti. Tekstai apsiriboja meile, aistra ir dance dance. Užvedantys ritmai beveik hipnotizuoja ir nepajunti, kad neįmonama išbūt ramiai. Jei nesužvėrėji ir nešoki, tai bent jau trepsi koja. Garsiausi 80‘ųjų hitai sklido po visą pasaulį ir nesvarbu, kur bebūtum: Honkonge ar Niujorke, tenykščiai vistiek būtų žinoję „Good times“ arba „Upside down“. Pasirodžius Lipps inc. dainai „Funkytown“, jos pavadinimas įgavo antrą prasmę – funkytown buvo vadinami patys garsiausi ir kiečiausi miestai. Visgi, tais pačiais 80‘aisias disco muzikai atėjo galas. Žmonės degindavo įrašus, kaip inkvizicijos laikais pleškindavo „raganas“. O atstūmimo reakciją sukėlė ilgai miegojusios kompanijos, pavėluotai užteršusios rinką savo įrašais.

Bet matyt šiai muzikai nelemta likti užmaršty. Ji toliau skamba, tik kiek kitaip.

Taigi, jei norite išgirsti (nors neabejoju, kad visa tai jau bus kažkur girdėta), kas tokio gero tais laikais vyko ir dėl ko žmonės patirdavo (patiria) „nebejaučiu nei rankyčių, nei kojyčių, bet vis tiek ainam šokt“ efektą, mano Top 5:

Lipps Inc. – Funkytown

Earth Wind and Fire – Let‘s Groove

Chic – Everybody Dance

Passengers – Hot Leather

Check Up Twins – Sexy Teacher

Ledinis virpesys

Pirmadienis pasitinka glostydamas odą saulėtais pirštais ir šnara šerkšnotomis lūpomis apie neatidėliotinus planus. Šiandien noriu garso. Įkvepiančio ir gaivaus.

Linkiu prasmingos savaitės.

Sally Shapiro – Time To Let Go

Čiuožki čiuožki..

Šis įrašas galėjo būti atidėtas neribotam laikotarpiui. Nes ryšium su ekstremaliu sekmadieniu, nebuvau tikra, kad šį vakarą nebūsiu pametusi kurios nors kūno dalies. Tiesa, viena iš tų dalių sutraumuota, tačiau tai ne ranka, vadinasi, taip lengvai manimi neatsikratysit.

O viskas prasidėjo nuo.. gaidelio. Pamenate tokius kvadratinius sausainius, kurie skaniai susikramto aptepus sviestu arba tiesiog užsigeriant juos arbata? Tai va, kalti gaideliai. Labai neapdairiai susilažinau, kad suvalgysiu jų penkis, niekuo neužsigeriant, turėdama lygiai vieną minutę laiko. Kur buvo mano galva? Turbūt jau supratote, kad pralošiau (įveikiau net vieną). Tiesa, bausmė labai smagi – pralaimėtojas čiuožia nuo kalniuko. Nučiuožiau vieną kartą… na ir dar vieną… ir dar. Susigundė ir laimėtojas. Juk mes vis dar penkiamečiai… padauginus keturis kartus:]

One thing leads to another. Klausimas, ar norėčiau artimiausiu metu.. paslidinėti rimčiau, nebuvo išsamiai apsvarstytas. „Tiesiog sakyk taip“ filosofija išjungė analitinį mąstymą ir sveiką protą. Taigi, naiviai mąsčiau, kad tai bus slidės, nors ir su jomis mano santykis labai ribotas, bet ten bent jau yra lazdelės, kuriomis gali pasiremti. Sužinojusi, kad man išnuomota snieglentė, patyriau lengvą šoką, bet nenualpau. Pradėjau intensyviai ruoštis. Įsigijau kelnes su pašiltinimais strateginėse vietose ir citrinų spalvos striukytę su snaige ant krūtinės. Dienos tirpo ir „tas“ rytas išaušo. Mes išsilaipinome Liepkalnyje.

Gerai, užsidėjau aš tuos batus, man prie kojų pritvirtino snieglentę, kuri iš tiesų atėmė vaikščiojimo dovaną, beliko strikinėti. Ok, štai aš jau papėdėje, pasiruošusi gracingam skrydžiui. Visai nebaisu, kol nežinai, kas tavęs laukia. Štai, pajudėjau.. ir .. oho, kaip greitai.. pala pala, kaip sustoti?? Aaa… tarrrkšt! Guliu.. laukiu, kol atlėgs. Pro šalį kopiantis žiemos pramogų mėgėjas: „Gal padėti?“, aš: „Ne, ačiū, dar truputį pagulėsiu“. Na štai, jau akyse prašviesėjo, beliko įveikti dar du trečdalius kalvos. Na, kas trečdalį ir tyrinėjau kalvos kietumą.. Manau, pereisiu prie slidžių. Po serijos nesėkmingų skrydžių, kategoriškai atsisakiau žalotis ir saugiai leidausi dviejų galantiškų vyrų apsuptyje, prilaikoma už rankos (didelis ačiū jiems už kantrybę). Vėliau mano organizmas ėmė reikalauti vaisinės arbatos ir aš palaikiau jo nuomonę. Mano pasiekimai: nukaliau du slidininkus, nukasiau pusę sniego, nesulaužiau snieglentės ir išmokau ją prisitvirtinti. Ne visai išdidi pradžia nesugadino man nuotaikos ar noro vėl kada nors čiuožti. Tik, for God‘s sake, snieglentė mano gležnai ir plastiškai asmenybei buvo gal kiek per drąsi priemonė. Nepaisant to, džiaugiuosi pradžia, adrenalino doze ir kvapą gniaužiančiais vaizdais.

Šiandien FastumGel ir šilta vonia – mano geriausi draugai.

Ir visgi. Dar yra sniego, paskubėkit:]

Kažkodėl pagalvojau apie rogutes.

Pabusti į geresnį sapną

Būtų visai šaunu, jei ką tik gimęs žmogus gautų dovanų instrukciją, padedančią naudotis gyvenimu. Oh well, apie tai niekas nepagalvojo, juk tai toks suprantamas dalykas – tiesiog gyveni, nes kito pasirinkimo kaip ir nėra. Ir vis dėlto, kodėl aplink tiek daug nusivylusių, užsisklendusių savy ir nelaimingų žmonių? Ar tai likimas – patirti vien nesėkmes, todėl nuleisti rankas ir tiesiog niūriai stumti dienas? Aš prieštarauju!

Ankstesniuose įrašuose Gyvenimo dirbtuvės (I dalis) ir (II dalis) ieškojau atsakymų į šiuos klausimus. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos suradau – atsakomybė. Šiandien pakapstysiu dar šiek tiek.

Tikslai. Kartą paklausiau savęs, kokie mano tikslai. Ir, tiesą sakant, buvo labai sunku atsakyti. Aš tiesiog leidausi nešama srovės ir laukiau, ką gyvenimas pasiūlys. Ar tai nereiškia, kad paverčiau save atsitiktinumų auka? Todėl padūmojus tris dienas ir tris naktis, aš visgi sukurpiau sąrašėlį tikslų, aprėpiančių svarbiausias sritis. Kai tikslai jau yra, nori nenori imi galvoti apie jų įgyvendinimo būdus. Ir pagaliau kažkas ima vykti. Tik visas gerumas tame, kad veiksmas vystosi pageidaujama, o ne atsitiktine linkme.

Draugystė. Mes taip jau sutverti, kad vieni be kitų negalim išsiversti. Kam nereikalingas dėmesys, rūpestis ar tiesiog pojūtis, kad esi kitam reikalingas (-a)? Turėtų būti nepakeliamai nyku, supratus, kad absoliučiai niekam nesi įdomus. Todėl branginti draugus – nepalikti bėdoje, nelaikyti jų tik juodai dienai, džiuginti be progos, nekaltiniti, išklausyti – yra taip svarbu. Žmonės skirtingi. Net ir patys panašiausi draugai vis tiek nebus visai vienodi. Todėl manyti, kad matome kitą kiaurai ir galime primygtinai siūlyti savo patarimus – patikimas būdas likti atstumtam. Draugui reikia, kad jį išgirstum, bet už jį nespręstum.

Veiksmas vyksta čia. Ir dabar. Kai už lango sninga – svajojam apie pavasarį, atėjus pavasariui – apie vasarą. Būdami maži skubame užaugti, vėliau laukiam nesulaukiam kol pabaigsim mokslus, atsistosim ant kojų ir t.t. Jei turėtum magišką mygtuką, kurio pagalba galėtum pagreitinti vieną akimirką iki kitos, argi nepasinaudotum? Visų pirma, taip galima nugalabyti nuobodžias minutes, tarkim paskaitose. Bet to nepakaktų, pasidarytų įdomu, o kas po to. O kaip ten toliau viskas. Spaudinėdamas tą mygtuką pagreitintum gyvenimą kelis kartus. Ir kas iš to? Greičiausiai užsiprašytum Kalėdų senelio ar Velykų bobutės naujo mygtuko, kuris sugrąžintų prarastą laiką. Visi amžiaus tarpsniai turi savo žavesio. Nesugrąžinamo. Visi metų laikai savaip ypatingi. Aš niekada nenustosiu gėrėtis minutėmis.

Trapus malonumas

Už lango šokant snaigėms, viskas, ko reikia man – katiniška ramybė. Įsisupti vanilėje, priglusti skruostu prie šios akimirkos, neužsimerkti. Tik šviesiai žvelgti į svajones, kurioms lemta išsipildyti. Aš nesiviliu, aš tikiu. Nėriniuoti žodžiai stingsta lūpose, pirštai glosto šilką. Laimės karoliukai pažirę ant grindų, aš juos renku ir spaudžiu delne. Nes be manęs jų niekas nesurinks. Svaigstu suprasdama, kad šios minutės tobulumas tik mano rankose. Veriu karolius ant šilkinio siūlo, dar liko vietos. Rytojus papildys mano vėrinį naujais.

Snaigėms šokant.

Royksopp – Sparks