Gyvenimo dirbtuvės (I dalis)

Galima savo gyvenimą padaryti gražesniu. Ir reikia ne tiek jau daug. Pavyzdžiui, man, kaip merginai, daug džiaugsmo suteikia tokia smulkmena, kaip naujas lūpų balzamas, kuris saldžiai kvepia papajom. Bet yra rimtesnių būdų, galinčių suteikti ryškesnių spalvų kasdienybei.

Susikurti jaukią aplinką. Neseniai sugalvojau dar vieną kreizą: papimpint savo darbo vietą. Šiam reikalui praleidau du pusdienius parduotuvėse. Interjero smulkmenų krautuvėlės yra didelis gėris. Jose patyriau visišką atsipalaidavimą, susimaišiusį su pasigėrėjimu gražiais daiktais, naujomis vizijomis ir įkvėpimu, kuriant jaukią aplinką aplink save. Nepamirštant, kad esu studentė su kukliu biudžetu, negalėjau griebti visko, kas man patinka. Nors daiktelių, kurie tiesiog klupdė mane ant kelių vidury parduotuvės, netrūko, susivaldžiau ir ieškojau prieinamesnių alternatyvų. O tai irgi malonumo dalis. Kai negali turėti visko, ko nori, atsiranda vietos fantazijai ir handcraftui. Aš jau generuoju įvairių popiergalių, kortelių ir kitų lapeliūkščių dėklo realizaciją.

Rasti laiko sau. Mes dažnai pamirštame tai. Nes skaitymas, naršymas internete ar tv žiūrėjimas nesiskaito. Turiu omeny, rasti laiko nieko neveikti. Pamėginkit bent 10 minučių nieko neveikti. Tiesiog įsitaisai patogiai, leidi pro atvirą langą sklindančiam vėjeliui glostyti plaukus. Užsimerki, ir… tavo mintys daro, ką nori. Suteiki joms visišką laisvę, jokių apribojimų. Patikrinta. Taip gali ir verslo plano idėjos kontūrai pasivaidenti. Arba kas nors kita. Tačiau tai yra geriausia, ką galime sau pasiūlyti, ištrūkę iš pareigų, planų, pažadų ir terminų verpeto.

Rasti laiko kitiems. Ne mažiau svarbu. Kartais taip liūdna, kai mėgini susitarti su draugais kur nors ištrūkti ar tiesiog pasimatyti, o jie vis negali. Laukiam kol baigsis egzaminai, darbai, krizės, tas, anas ir taip be galo be krašto. O liūdniausia, kai supranti, kad pats beveik visada gali rasti laiko. Tai gal nebestabdom? Nelaukim geresnių laikų. Taip lengva pažadėti „rytoj“, bet o kas, jei rytoj tavo draugo nebebus? Mes mirtingi.

Įveikti baimę. O mes jomis nesiskundžiame. Visada yra kažkas, ko bijai, ir tai normalu. Kai išvengi savo baimės, tuo momentu lengviau atsipūti: uff..that was close. Bet vėliau pajunti šiek tiek dusinantį silpnumo, nusivylimo savimi skonį. Todėl nesvarbu, ko baiminamės: publikos, aukščio, kritikos ar voro. Mūsų reikalas: įveikti bent vieną iš jų. Tiesiog imi..op..ir padarai. Ar buvo taip baisu? Gal ir buvo, bet pasididžiavimo savimi jausmas neapleidžia ilgai, skatindamas naujai kovai. Su savo baime. O tiksliau, savimi.

Pradedu galvoti, kad nedovanotinai ilgas postas man čia gavos, pavargsit skaityti, o mintys dar nesibaigė. Be to, jau trečia valanda nakties. Todėl palieku tai, kaip pirmąją dalį. Tęsinys turėtų būt kada nors:)