Pakeliui į naujus metus

Artėja nauji metai, ir aš neatsispiriu tvarkymosi, rūšiavimo ir atsinaujinimo manijai. Galbūt taip atsitiko ne tik dėl artėjančios kalendorinės pradžios. Po ilgokai užsitęsusio įtempto darbymečio noriu įleisti šviežio oro į savo kambarį ir mintis. 2008-ieji man buvo įsimintini. Daug pirmų kartų. Daug atradimų ir šiek tiek praradimų. Reziumuoju:

1. Pažinau. Šiemet kaip niekad dažnai teko bendrauti ir pažinti naujus žmones. Ir nesvarbu, kad kai kurie ryšiai nutrūko arba sukėlė prieštaringus jausmus. Pažinti – tai įgyti patirties,mokytis. Vienatvė ne tokia kūrybinga kaip draugystė.

2. Neišvykau už Lietuvos ribų. O tai jau šis tas naujo. Vasaros atostogas praleidau rojaus kampelyje – Nidoje. Žygiai dviračiais, maudynės per lietų, šernų šnipai, reikalaujantys maisto, ruoniai jūrų muziejuje, auksinis įdegis ir plati šypsena grįžus namo.

3. Dalyvavau vestuvėse. Pagaliau pamačiau tai iš arti. Buvau prigirdyta ir išmaudyta baseine su drabužiais.

4. Atrastos vietos. Neries krantinė – ten gerai siautėti vasarą ir pasivaikščioti žiemą. Woo – beveik antri namai. Gintaro muziejaus parkas Palangoje – ypač naktį. VDA valgykla – kava su kondensuotu pienu ir vištiena su vaisiais.

5. Muzikiniai atradimai. Glass Candy, Friendly Fires, Goldfrapp, Little boots, Ivan Smagghe, Lunatic Soul, Calexico, Ladyhawke ir daugelis kitų.

6. Metų kova. Per klaidą įrašyta skola. Ėjimas per visas instancijas, skambinimas dėstytojui, galų gale atstatyta teisybė ir net pakeltas pažymys.

7. Projektai, prie kurių išliejau daugiausia prakaito, kartais net ašarų. Konceptualus skrudintuvas, apdovanojimų statulėlė Švietimo mainų paramos fondui, „Puma“ reklaminis stendas, Neries krantinės rekonstrukcija.

8. Įsimintiniausi renginiai. Feel Art Trakų Vokėje, Nokia Trends Lab, Tebūnie naktis, Pump up 90‘ies, Disco studija, Animal party, Sutemos live, DJ Scene arbata.

9. Indėlis sveikatai. Stiklinė vandens su citrina kas rytą, joga ir ekologiška kosmetika.

10. Pasirinkimas. Atsisakiau TV ir bulvarinės spaudos.

11. Nuosprendis sau. Gabi tinginė.

12. Metų filmai. Clockwork Orange, Funny games, Lucky number Slevin.

13. Knygos. Sidro namų taisyklės, Mirtis tupykloje, Bloga knyga, Dizaineris.

14. Pradėjau rašyti blogą. Kolkas nematau priežasčių sustoti, nes man patinka.

Sninga Kalėdomis

Už lango tingiai krenta suliposios snaigės, kampe mirkčioja eglutė, ant stalo rikiuojasi kalėdiniai patiekalai, kvepia mandarinais ir vynu. Sako, kad naktį iš Kūčių į Kalėdas prabyla gyvūnai. Laukiau, kol mano katinas pasakys viską, ką galvoja iš tiesų. Man atrodo, jis sumurmėjo kažką panašaus į „Duok dešros“, nesu tikra. Po visų darbų taip malonu atsiduoti ramybei, artimųjų dėmesiui ir tiesiog jaukiam buvimui. Keliu puodelį kisieliaus ir linkiu:

Įsirengti svajonių sodą ir jį puoselėti.

Nebijoti nesėkmių – jos augina.

Nebūti pernelyg rimtiems, tikėti stebuklais.

Rasti gėrio ir grožio kiekviename žingsnyje.

Įkvėpti kuo daugiau šviežio oro. Visomis prasmėmis.

Mylėti.

Kur mano Kalėdos?

Skęstu kūryboje. Menas truputėlį tepa, šiek tiek pjausto ir suvysto. Gaila, jis negali paglostyti skaudančios nugaros. Liko kelios dienos iki gimimo. O kolkas dirbam.

Mano stalo panorama ketvirtą valandą ryto.

Noriu kavos ir javainio su spanguolėm.

Biški nervas

Kiek galima dirbt?? Einu pašokt, nes kitaip sudeginsiu spintą arba sugriausiu balkoną. Ir šiaip.. Noriu užsimerkti ir nualpti, nes tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, yra siurrealizmas. Leiskit kvėpuoti, nedusinkit savo sušiktais, su logika prasilenkečiais mokesčiais.

Labanakt!

O šokau, tai pagal šitą:

Friendly Fires – Paris

Gyvenimo dirbtuvės (II dalis)

Kuri diena yra gražiausia? Ši. Nes aš galiu joje veikti, priešingai, nei praeityje, kurios nepakeisi, ar ateityje, kurios nenuspėsi. Pasitinku savo dieną su šypsena ir arbatos puodeliu. Truputėlis jogos bei saulėtekio. Atrakinu duris ir žinau, kad be to, kas suplanuota, manęs laukia bent vienas netikėtumas ar nauja patirtis.

Prisiimti atsakomybę. Kaltinimai orui, darbdaviams, dėstytojams, telikui „kuris nieko gero nerodo“, draugams, kurie vis nesirūpina mumis taip, kaip „turėtų“. Belieka tik kentėti ir laukti šviesesnio rytojaus. Deja, šviesesnio rytojaus nematyti, jei laimė priklauso nuo aplinkos. Ir aš nejuokauju. Gyvenimas yra tai, kas tiesiog vyksta aplink. Visa kita – mūsų mintys. Savigailos mintys labai gajos, jos gali nustumti į tokią gilią neviltį, kad nors stauk. Bet visada galima pasirinkti: ar kovoti dėl geresnio įvertinimo, prasmingesnio laisvalaikio ir draugo šypsenos, nieko už tai nereikalaujant, ar verkšlenti dėl „beviltiškos padėties“. Kokias mintis pasirinksim?

Atrasti. Dievini užgesusio degtuko kvapą? Skype be plytos jautiesi lyg nuogas(-a)? Turi nematomą draugą? Uostai pipirus? Perki laikraštį tik dėl kryžiažodžio? Eini iš proto dėl voverių? Miegi tik ant kairiojo šono? Gali paliesti liežuviu nosies galiuką? Negali užmigti, jei tarp užuolaidų yra tarpas? Į sriubą pili acto? Tai stiprus smūgis nuoboduliui.

Nesuklupti ties svajonėmis. Nes tai nėra vien romantikų privilegija ar tušti svaičiojimai. Aš svajojau gyventi Užupyje ir turėti ilgus, neskubius rytus. Svajonę įgyvendinau iš dalies: mokausi prie pat Užupio ir man retai tenka skubiai keltis, nes paskaitos anksčiausiai prasideda nuo 10val. Kaip tai įvyko? Matyt, pasąmoningai rinkausi kelią, kuris artino mane prie svajonės. Jei jos nebūtų buvę, gal dabar veikčiau visai ką kita. Jei nesvajosi apie namelį prie ežero, greičiausiai jo ir neturėsi. Svajonė tik pradžia.

Užrakinti gražias akimirkas. Nebeišeinu iš namų be fotoaparato. Todėl aš vis dar galiu pasižiūrėti į debesį, kurį man padovanojo brangus žmogus, galiu matyti juokingas vasaros dienas, kai viskas kvepėjo cukrum, ledais ir sūriomis bangomis. Aš užrakinau tą dieną, kai pirmą kartą mačiau krentančias žvaigždes, kai gėrėm vyną kopose vidury nakties. Atsimenu kvapą ir nuotaiką, nors nuotraukų ir neturiu. Aš atsimenu Berlyną, kai minia raudono dangaus fone skaičiavo paskutines sekundes iki naujų metų. Nesuskaičiuojamos akimirkos. Užrakinu jas savo atmintyje ir pasineriu atgal, kai pritrūkstu cukraus.

Šį kartą tiek. Jaučiu, kad kiek rimtesnė antroji dalis gavos:) Ir vis tiek man atrodo, kad kažkas dar liko nepasakyta. Artėjančių švenčių proga visiems linkiu atrasti savus būdus laimei sugauti:) Sėkmės.

Balsas tyruose

Šiandien mano plaučiai pripildyti nepalietiškų smilkalų ir įtampos. Slepiuosi nuo šalčio devyniais sluoksniais. Nuo pėdų iki plaukų galiukų slankioja svylančio projekto idėjos, tyliai kikenant mūzoms už nugaros. Iškvepiu susikaupusią baimę. Ji nusklendžia į kampą ir tupi. Ketvirtis apelsino kutena Kalėdų nuojautą. Seneli, padėk po egle brandos ir sniego. Ačiū.

Prie to paties. Man, kaip pradedančiai blogerei, saldaus džiaugsmo suteikia tai, kad mane skaito ir pastebi. Truputį mažiau jaudinuosi prieš spausdama „publish“.

Mano šypsenos priežastis čia.

Sužvėrėjimas

Reklama mane nuginklavo.

Susišukavau kailį ir išėjau. Kojos susmigo į šieną, palubėj lingavo lianos. Žvėrys susirinko. Nepakaltinamai laimingas zuikis kažką groja. Čeburaška suplaka kokteilį iš obuolių sulčių ir braškių. Netoliese sukiojasi alkoholio ekspertė(-as) voverė.

Akivaizdu, kad meškai žiemos miegas nerūpi. Jos šokis yra kažkas tarp aerobikos ir disco. Truko maždaug dvi minutes, bet įspūdis neišdildomas. Horizonte pasivaidena krokodilas. Mes žinome, kad šis roplys turi galios išjudinti net malką. Prie pulto jis keičia zuikį ir mes jau bandos dalis.

Vietos nedaug. Karštis verčia riaumoti, o slidžios grindys diktuoja dar nematytus šokių judesius. Bejėgis vėžys nusiplėšia žnyples, kad galėtų atsigerti. Vis dar nesuprantu, kurį žvėrį slepiu savyje, išsmunku padūmoti šia egzistencine tema į gryną orą. Ten sutinku keletą žmonių(!) ir asilą. Pokalbis vingiuoja apie brangias fotosesijas ir Vilnius vs. Kaunas. Grįžus vėl aprasoja akys nuo dulkių, kylančių iš po kanopų. Kaklą apsivynioja žaltys, atskrieja guminis gelbėjimosi ratas ir viskas yra rūkas.

Paryčiais išgirstu klausimą „Kokį dopingą vartoji?“.

Rrrr..

Mano pirmas kartas

Kai apsilankiau žaliai dryžuotoje „Panoramoje“, atradau ten kelis gėrius: didelį „Pegaso“ knygyną su Coffee Inn šalia, nemažai interjero aksesuarų parduotuvių ir kartingus. Taigi, knygynas apžiūrėtas, karamelinės kavos atsigerta, parduotuvėlės apšluotos. Neištyrinėta zona liko kartingai. Iki vakar.

Konkretus pasiūlymas išbandyti šią pramogą mane labai sugundė, tik truputį išsigandau dėl kelių priežasčių:

1) moku vairuoti tik dviratį (kažkada teko ir motoroleriu pralėkt ratuką, su patyrusiu šio aparato savininku už nugaros, tvirtai laikiusiu vairą ir žvėrį tūnantį manyje).

2) iškilo spiečius blondiniškų klausimų: „O kuo tie kartingai varomi?“, „Kažin, atskirsiu stabdį nuo gazo?“, „O ten įmanoma apsiversti?“, „Ar tai pavojinga gyvybei?“ ir t.t. ir pan.

Atvykus į vietą, ranka nesudrebėjo pasirašant už tai, kad atsakau už savo gyvybę, nelaužysiu inventoriaus ir kitus punktus, kurių nebeskaičiau. Žlugo mano susikurta ovalios, nepavojingos trasos vizija, nes išvydau raizgalynę su mirtinomis kilpomis. Išklausėm berniuko paaiškinimus, kurie pasiklydo kažkur smegenų vingiuose maždaug po minutės. Ką gi, užsimaukšlinau šalmą, kurio dėka ne kažin ką girdėjau bei mačiau ir… ein zwei drei..green light…GO!

Pirmas ratas buvo išties įspūdingas. Judėjau maždaug taip, lyg vairuočiau automobilį, su senkančiu dyzelinu. Trūkt…trūkt… oooo, gazas – dugnas..bumbt! Turiu pasigirti, kad neįveikiau nė vieno posūkio ir visai smagiai gadinau inventorių. Na, bent jau tobulai įvaldžiau atbulinį. Tiesa, pora kartų įvažiavau ir į savo kolegą, kuris suko ratus kaip šumacheris. Kilo minčių, kad gal jau mane iš čia išves arba viską prižiūrintis berniukas paklaikusiomis akimis rausis plaukus. Tačiau iš jo, kiek teko įžiūrėti, sklido Mona Lizos ramybė.

Pirmas/antras/ trečias / nežinau kiek ten jų buvo, ratai kur kas mažiau įspūdingi, nes apsipratau su vairu, stabdžiais ir visa kita. Viskam pasibaigus, išdidžiai išlipau (iškritau?) iš savo transporto priemonės, pergalingai nusiėmiau šalmą (atrodo, pamečiau auskarą) ir jaučiau adrenaliną, cirkuliuojantį venomis. Yeah!

Po tokių įspūdžių, mojito, šlakelis dramendbeiso ir dar kažkokio elektro, beigi pilnaties danguje, buvo pats tas. O šiaip..noriu dar:)

Gyvenimo dirbtuvės (I dalis)

Galima savo gyvenimą padaryti gražesniu. Ir reikia ne tiek jau daug. Pavyzdžiui, man, kaip merginai, daug džiaugsmo suteikia tokia smulkmena, kaip naujas lūpų balzamas, kuris saldžiai kvepia papajom. Bet yra rimtesnių būdų, galinčių suteikti ryškesnių spalvų kasdienybei.

Susikurti jaukią aplinką. Neseniai sugalvojau dar vieną kreizą: papimpint savo darbo vietą. Šiam reikalui praleidau du pusdienius parduotuvėse. Interjero smulkmenų krautuvėlės yra didelis gėris. Jose patyriau visišką atsipalaidavimą, susimaišiusį su pasigėrėjimu gražiais daiktais, naujomis vizijomis ir įkvėpimu, kuriant jaukią aplinką aplink save. Nepamirštant, kad esu studentė su kukliu biudžetu, negalėjau griebti visko, kas man patinka. Nors daiktelių, kurie tiesiog klupdė mane ant kelių vidury parduotuvės, netrūko, susivaldžiau ir ieškojau prieinamesnių alternatyvų. O tai irgi malonumo dalis. Kai negali turėti visko, ko nori, atsiranda vietos fantazijai ir handcraftui. Aš jau generuoju įvairių popiergalių, kortelių ir kitų lapeliūkščių dėklo realizaciją.

Rasti laiko sau. Mes dažnai pamirštame tai. Nes skaitymas, naršymas internete ar tv žiūrėjimas nesiskaito. Turiu omeny, rasti laiko nieko neveikti. Pamėginkit bent 10 minučių nieko neveikti. Tiesiog įsitaisai patogiai, leidi pro atvirą langą sklindančiam vėjeliui glostyti plaukus. Užsimerki, ir… tavo mintys daro, ką nori. Suteiki joms visišką laisvę, jokių apribojimų. Patikrinta. Taip gali ir verslo plano idėjos kontūrai pasivaidenti. Arba kas nors kita. Tačiau tai yra geriausia, ką galime sau pasiūlyti, ištrūkę iš pareigų, planų, pažadų ir terminų verpeto.

Rasti laiko kitiems. Ne mažiau svarbu. Kartais taip liūdna, kai mėgini susitarti su draugais kur nors ištrūkti ar tiesiog pasimatyti, o jie vis negali. Laukiam kol baigsis egzaminai, darbai, krizės, tas, anas ir taip be galo be krašto. O liūdniausia, kai supranti, kad pats beveik visada gali rasti laiko. Tai gal nebestabdom? Nelaukim geresnių laikų. Taip lengva pažadėti „rytoj“, bet o kas, jei rytoj tavo draugo nebebus? Mes mirtingi.

Įveikti baimę. O mes jomis nesiskundžiame. Visada yra kažkas, ko bijai, ir tai normalu. Kai išvengi savo baimės, tuo momentu lengviau atsipūti: uff..that was close. Bet vėliau pajunti šiek tiek dusinantį silpnumo, nusivylimo savimi skonį. Todėl nesvarbu, ko baiminamės: publikos, aukščio, kritikos ar voro. Mūsų reikalas: įveikti bent vieną iš jų. Tiesiog imi..op..ir padarai. Ar buvo taip baisu? Gal ir buvo, bet pasididžiavimo savimi jausmas neapleidžia ilgai, skatindamas naujai kovai. Su savo baime. O tiksliau, savimi.

Pradedu galvoti, kad nedovanotinai ilgas postas man čia gavos, pavargsit skaityti, o mintys dar nesibaigė. Be to, jau trečia valanda nakties. Todėl palieku tai, kaip pirmąją dalį. Tęsinys turėtų būt kada nors:)

Sutemos live

Sumušiau vėlyvo kėlimosi rekordą – atsimerkiau maždaug 15.30 val.! Šiek tiek skauda galvytę ir kojytes. Viso to kaltininkas – elektroninės muzikos legenda Luomo. Vakar, t.y. gruodžio penktą dieną, klube „Gravity“ jis pristatė savo naujausią albumą „Convival“.

Be Luomo, tą vakarą grojo aout6, P.Nevermind, kurie savo darbą atliko (mano kuklia nuomone) puikiai. Po kokteilio su tekila neliko nieko kito, kaip stumtis į priekį ir raitytis kaip sliekui ant keptuvės;] Ir šiaip priekyje geriausia, nes jauti tik garsų ir ritmo bangą, neblaško specifinių judesių šokėjai, kuriems sukūrėme pavadinimus langų valytojos ir kiborgai arba robotukų armija. Na, čia nepiktai, nes šiaip kas kaip moka, tas taip šoka, o šokti, bet kokiu atveju yra kūl. Vienintelis minusas: kai atsiduri prie pat kolonėlės, paveiktas vibracijos tavo pilvas neramiai klausia WTF?

Šiandien vėl klausau Convival. Vakarėlis nenuvylė, šokti buvo gera, kaip ir stebėti Luomo, kuris grojo įsijautęs ir iš jo veido išraiškos galėjai numatyti artėjančius kulminacinius taškus.

Jei nežinote. su kuo valgomas Luomo (dar kitaip žinomas, kaip Vladislav Delay, Sistol, Uusitalo), paklausykite čia: