Diena, kurios nėra

Po praėjusios savaitės aš esu vakuumas. Materializuotis ketinu rytoj ryte.

Beje, neapžiūrėti kišenių prieš skalbimą yra negudru. Mano 4gb flash‘as įsižeidęs džiūsta ant palangės.

Diagnozuoju sekmadinio sindromą. Kaupiamės pirmadieniui, geriame daug arbatos ir klausome dievų muzikos.

Goldfrapp – Hairy Trees

Goldfrapp – Eat Yourself

Lengvai ir saldžiai. Užsimerk.

Voyage

Tvarkydama savo šlamštelį ir ne tik, radau kažkur nusirašytus patarimus keliautojui. Pačiai iš išvardytų šalių teko pabuvoti tik Vokietijoje, ir mano atmintis nutrūksta ties ta vieta, kur užsisakiau alaus. Ta prasme, nepamenu, jis buvo su puta ar be:). Užtat atsimenu, kad jaukioje kavinėje paklausta, ką geriu, pademonstravau poliglotišką prigimtį: „Das ist black coffee“.

Gerai, apie ką aš čia?

PATARIMAI KELIAUTOJUI:

· Pietų Amerikoje nesakyk, kad esi iš Amerikos-tenykščiai taip pat gyvena Amerikoje.

· Kuboje neišreikšk vilties, kad čia niekas nepasikeis.

· Vokietijoje neimk alaus be putos.

· Japonijoje nesiraukyk.

· Ispanijos bare numetęs servetėlę ant žemės, jos nekelk.

· Anglijoje neliesk karalienės.

· Vatikane nekritikuok popiežiaus.

· Maroko gatvėse ne visada tikėk tuo, ką sakys vyrai.

· Egipte juo labiau.

· Čilėje nekalbėk, kad svajoji pavažinėti laukais.

· Škotijoje nevadink žmonių anglais.

· Kazachstane neužsimink apie Boratą.

· Airijoje neklausk: ar būna čia vietos autorių gerų knygų?

· Singapūre beveik nieko nedaryk.

· Panamoje neieškok skrybėlių meistrų (jie visi Ekvadore).

Įkvėpk

Kartais, kai pamirštu visus dienos rūpesčius, susisupu į kokį nors šiltą pūkuotą daiktą, paskęstu ramioje muzikoje ir arbatos šilumoje. Svajoju. Ir kai blakstienos sulimpa nuo cukraus, man būna gera. Nes svajonės ištirpdo kambario sienas. Realioms svajonėms reikia drąsos. Jos įelektrina viską aplinkui, ima tampyti už rankovių ir kartoja „Behave. Do somethin“. Tokios svajonės išverčia iš lovos ir priverčia daryti tai, kas iš pradžių atrodo neįtikėtina. Bet kai veiksmų ratas įsisuka, trauktis nebėra kur. Ir nebūtinai svajonė išsipildo taip, kaip tikiesi. Kartais būna net geriau, nei galėjai kada nors sugalvoti.

Ir tai tik pradžia.

Kosminis rytas

Po vakarykštės naktinės Kristupo Saboliaus invazijos į mano smegenis (žmonių kalba tai reikštų, kad skaičiau knygą), pabudau iš cukraus pudra kvepiančių sapnų ir supratau: pramiegojau visas įmanomas paskaitas (t.y. vieną). Taip gera pajusti, kad jau nebespaudžia jokie deadline‘ai. Bent kolkas. Svaiginantis laisvės pojūtis, su kuriuo dar nežinau kaip elgtis. Turistavimas namuose šiandien labai malonus. Suvilgiau sąžinę rytine kava ir keptais obuoliais.

Kadangi mano širdį vis dar užvaldę 80‘ieji, šiandien pajūtūbinsiu dar vieną klipuką, kuris yra šiek tiek daugiau nei geras. Nesvarbu, kad po jo sapnuosis mėlyni žmogiukai raudonom akytėm. Tai yra kosmosas.

Charlie – Spacer Woman (Italian Electro Classic 1983)

Neabejotinai. Mėnesio daina. Repeat.

Sekmadienis

Šiandien jaučiuosi išskirtinai blogai dėl smunkančios moralės/abejingumo/ekonominės krizės nuosavoj kišenėj.

Bet penktadienį disco studija Havanoj buvo tikrai labai puiki. Triko, aptempti užpakaliukai, kylanti temperatūra, 70‘s-80‘s dvasia. Noriu pasimokyt lindyhopo.

O dabar einu apsiklot pagalvėm ir gal truputį paverkt. Nors geriausia išeiti į lauką ir leisti šalčiui išplauti galvą ir mintis.

Suglauskim blakstienas.

Tibor Fischer „Kelionė į kambario galą“

Recenzijos rašyti neketinu. Tik labiausiai man patikusios mintys. Taigi:

· Neįsivaizduoju žmogaus, netgi klausančio nesuprantamiausios ir klaikiausios muzikos, kuris ja žavėdamasis netrokštų, kad ir kiti jaustų tą patį.

· Pradedu įtarti, kad esu tobula, o tai jau negerai.

· Aš pykstu dėl mažų dalykų. Geriau ar blogiau pykti dėl mažų dalykų negu dėl didelių? Pykti dėl didelių dalykų yra suprantamiau, kita vertus, nepykti dėl didelių dalykų reikia nemažos savitvardos. Taigi tikriausiai leistina pykti dėl mažų dalykų, jeigu vis dėlto susivaldei ir nesupykai ant didelių?

· Dabar noriu, kad įsivaizduotumėt, kaip aš penkias minutes kartoju „miškai ir ežerai“, kol taps nebepakeliama – tai ir yra Suomija.

· Man į galvą ateina žodžiai: nustok lakti, nustok dejuoti, susirask darbą, ir pasijusi daug geriau. Bet šito nepasakysi balsu, nes tai patarimas, o patarimo, nors ir geriausio, niekas neklauso, be to, išeitis tiesiog akis bado.

· Man rodos, vyrai iš prigimties nesugeba suvokti, kad klausdami tokių nesamonių kaip: ar turi draugą? Ir paskui nusiplėšdami visus drabužius, kol jūs esate virtuvėje, nepadaro jokio įspūdžio.

· O kaip patikrinti žmogiškumą? Nežinau geresnio būdo, kaip laukimas. Jeigu žmogus laukia tavęs ant gatvės kampo šaltyje, lyjant, net šviečiant saulei, laukia pusvalandį, valandą, nes tu žadėjai ateiti.

· Kito žmogaus tau padaryta vakarienė – žiaurus smūgis baisumui. Panašiai su gėlėmis: visada gali jų nusipirkti, bet jos nekvepės taip gardžiai kaip gėlės, dovanotos tau kito žmogaus.

· Žengiu pro išklerusį automobilį, ant kurio prilipintas ranka rašytas skelbimėlis: „Į šitą mašiną įsilaužta jau tris kartus. Daugiau nieko nebeliko vagiamo. Prašom jos neliesti“.

· Visiems mums norisi, kad retkarčiais kas nors patrintų dvasinę nugarą.

· Namai – tai ne vieta, o žmogus.

Darbas puošia

Visą rytą keikiau savo išsiblaškymą bei nesugebėjimą susikaupt. O darbo yra. Šiaip ne taip sukaupiau visus savo sąžinės likučius, įsijaučiau į pareigingo asmens būseną. Morališkai pasiruošiau susitvarkydama kambarį. Išsidėliojau pieštukus, kartoną, peiliuką, klijus. Taip, jau tuoj pradėsiu, tik dar arbatos būtų neblogai atsigert. Pjaunu pirmąją maketo dalį. Neblogai. Svarbiausia juk pradėti, ar ne? Suklijuoju. Viskas atitinka kuo puikiausiai. Ta proga galiu padaryti pertraukėlę. Pasitikrinu email, paskypinu. Jau suklijuotos trys dalys. Viena iš jų kreiva. Susinervinu. Išeinu į balkoną pasigrožėt kiemo vaizdu ir truputį pasinuodyt. Ok, lets get back to work. Nenoriai taisau klaidą. Maketas jau įgauna struktūrą, gražu. Liepiu sau padaryti dar šiek tiek, o tada jau galėsiu suvalgyt saldainį. Saldainis užvaldo mano mintis. Mm..karamelė..šokoladas.. greitai greitutėliai sumeistrauju suplanuotą dalį ir jau bėgu prie saldainių lokalizacijos. Omg, saldybė.. Na, dar vieną ir jau mano organizmui kuriam laikui pakaks gliukozės.

Grįžusi nutariu įjungt Sigur Ros. Dirbu. Klausau. Kažkaip imu įtartinai gerai jaustis. Pagalvoju, kad daryti maketą yra visai smagus užsiėmimas. Kyla kelios idėjos, jas realizuoju. Pasidarau arbatos, į ją šliūšteliu rožių sirupo. Gaivu. Uždegu smilkalų, padūmoju balkone. Pagalvoju, kad jau žinau ką rengsiuos šeštadienį ir, kad aš visai neblogai gyvenu. Sėdžiu ir jaučiuosi tokia laiminga, tik nesuprantu kodėl.

Laimė kartais užpuola visai nepasiruošus. Aš nesipriešinu.

Paradoksas

Kodėl norų slopinimas toks svarbus? Jei savojo “aš” esmė yra gniuždymas, tai kurių velnių savasis “aš apskritai reikalingas? Tai tas pats, kas gatvėje gauti skrajutę, liepiančią ją išmesti.

Panašu, kad tai ne mano, o Tibor Fischer mintis, ne visai autentišku pavidalu “iššokusi” iš atminties.

Tai nereiškia, kad man depresija.

Geliantis jaukumas

Migla. Tokia drėgna ir tanki, kad sunku įkvėpti. Įsiskverbianti į plaučius, apglėbianti mane savo vėsiu kūnu. Užsimerkiu, kad geriau matyčiau. Pasislepiu šaliko klostėse ir įkvepiu. Geliantis vandens, rytinio šerkšno ir laukimo kvapas.

Nuogos šakos, neramiai virpančios, taip aš kvėpuoju. Gniaužiu nelanksčius pirštus, jaučiu, kaip drėgmė smelkiasi per visas siūles. Neliūdna, nes myliu ilgėjančius, sušildančius vakarus. Eidama matau geltonus langus, kurie kužda apie jaukius pasisėdėjimus, ilgus vakarus, cinamonu ir šokoladu kvepiančiuose namuose.

Nes lapkritis.

Lullatone. Little Songs About Raindrops.