need a warm gun

Visą naktį mane kamavo traukinių bėgių ir pripučiamo čiužinio vaizdiniai. Po tokių iracionalių sapnų išaušusi diena savaime įjungia fml režimą ir didžioji dalis minčių keliauja velniop. Taigi.

Esu lengvosios svorio kategorijos mėgėja leistis į kulinarines keliones ir mane periodiškai ima klupdyti noras pripildyti virtuvę čiobrelių, alyvuogių aliejaus, citrinių ir kitokiais aromatais. Pastarąjį kartą investavau laiką ir kito pobūdžio resursus į rattatouille ir polenta gamybą. Rezultatas atrodė gerai ir kvepėjo skaniai, bet man nuoširdžiai pagailo tų, kurie turėjo visa tai ragauti, nes labiau kūdikių tyrelės skonį primenančio patiekalo pagaminti jau negalėjau. Po tokio fiasko ryšiuosi iškepti nebent bulvių su kečupu. Maždaug po mėnesio. Man reikia atsigauti.

O taipogi aš neturiu ką apsirengti (!). Mano avalynę sugraužė sniegas su druska.  Nuolat smunkantys džinsai varo į neviltį, balta striukė (o racionalusis prote, kur tu buvai, kai už ją litus klojau)  maldauja ekskursijos į valyklą, suknelė tyliai reikalauja šiltų pėdkelnių ir aš mielai padegčiau savo spintą, nes jos turinys yra tiesiog apverktinai beviltiškas. Kaip ir parduotvių lentynų turinys, btw. Nesuprantu, kodėl jie parduoda ne normalias rankines, o šiukšlių maišus.

Ir dar išėjau iš namų be piniginės. Nu FUUUUUCK.

O šiaip gyvenu gerai. Smulkmenos mane nervina tokiu pat dažniu, kaip ir džiugina, priklausomai nuo aplinkybių. Laukiu įkvepiančių sapnų ir šviesaus rytojaus.

Gruodžio filmai

Love and Death (rež. Woody Allen)

1975 metų komedija, kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka Diane Keaton ir pats Allen. Tai paskutinis jo filmas, kuriuo siekta juokinti žiūrovą iki nukritimo. Tuo pačiu siužeto dialoguose ir monologuose netrūksta filosofinių išvedžiojimų. Scenarijus paremtas Rusijos literatūros klasikinių veikalų parodijomis, daugiausia Dostojevskio ir Tolstojaus.

Napoleonui įsiveržus į Rusijos imperiją, Borisas Gruschenko (Woody Allen), bailys ir moksliukas-pacifistas priverstas stoti į armiją (o ne!). Lyg to nebūtų gana, Borisas sužino nedžiugią naujieną apie mylimosios pusseserės Sonjos ketinimą ištekėti už silkių pardavėjo. Na bet kaip sakoma, kvailiams sekasi, taigi Boria tampa karo didvyriu (netyčia) ir grįžęs namo sugeba vesti Sonją. Porelė išgyvena visą jausmų spektrą, gausiai filosfuoja ir vieną dieną pasikėsina į Napoleono gyvybę..

The World is Big and Salvation Lurks around the Corner (rež.  Stefan Komandarev)

Tokios apimties filmo pavadinimą regiu tikriausiai pirmą kartą:) Šis Bulgarijos kino produktas laikomas vienu iš sėkmingiausių šalyje pokomunistiniu laikotarpiu. Tai – miela drama apie skirtingų kartų draugystę. Amnezijos ištiktam anūkui praeitį atkurti padeda charizmatiškas beprotis senelis. Veiksmas vyksta dvejose laiko juostose,  kai kurios scenos priverčia juoktis, kitos susigraudinti, o trečios tiesiog susimastyti. Pliusas.

Avatar (rež. James Cameron)

Fantastinė epinė istorija, kuri vystosi 2154 m. Pandoros planetoje. Čia gyvena mėlyni trijų metrų  ūgio humanoidai Naviai. Žemės mokslininkai sukuria avatarą – žmogaus ir minėto padaro hibridą tam, kad galėtų patyrinėti svetimą pasaulį iš arčiau. Žinoma, ne visų žemiečių norai tokie edukaciniai ir taikūs.. Avatar – kokybiškas, pasaką primenantis filmas, kurį žiūrėdama išspaudžiau vieną kitą ašarą.

Looking for Eric (rež. Ken Loach)

Britų filmas, kuriame pats save vaidina profesionalus futbolininkas Eric Cantona. Pagrindinis režisieriaus siekis – paneigti nuostatą, kad įžymybė yra kažkas aukščiau paprastojo žmogiškumo. Tuo pačiu parodoma, kaip stipriai kiekvienam reikia aplinkinių solidarumo ir pagalbos. Saugumo jausmas sustiprina morališkai ir padeda kovoti su savo, kaip vienišo nevykėlio, realybe. Būtent toks yra Eric. Keli marihuanos dūmai ir..  Jis ima bendrauti su savo dievuku – Cantona. Įsivaizduojamas draugas ištiesia pagalbos ranką.

and end well..

I asked what he wanted for Christmas. He said “give me you”. It was so much easier to wrap up a cashmere scarf..

Jei pabusčiau vieną rytą kitoje vietoje ir kitu laiku, ar galėčiau jaustis kitokia nei iki šiol buvau? Mėgčiau tokį pojūtį labiau nei mėtų sirupą arba šviežias žemuoges.

Laikotarpis tarp Kalėdų ir Naujųjų metų turi sakralinę reikšmę mano gyvenime. Tai metas, kai sumuoju žaidimo (t.y. praėjusių dvylikos mėnesių) rezultatus.Laikas šiek tiek sulėtėja, akimirkos įgauna spalvingesnę prasmę. Man patinka pradėti dieną neįprastai anksti, patinka mėgautis tamsiais šarmotais rytais. Niekas nepakeičia ankstyvo tik ką užplikytos kavos aromato ir kardamono aitrumo, švelnaus chalato prisilietimo, statybininkų oranžinių šalmų švytėjimo už lango.

Nors ir atrandu save būtent čia, šiame taške, ir būtent taip, tikriausiai nėra taip sunku, kaip atrodo, sugrįžti keliais žingsniais atgal, ten, kur jaučiu, kad turėčiau būti. Ir sukurti teisingą pabaigą.

Duodu pusę apelsino tam, kas mane pažino. Kitą pusę pasilieku sau.

Jingle jungle

Paprastai stengiuosi išlaikyti balansą tarp noro šokinėti iš laimės, ir noro užsidaryti tamsiam kambarėly. Pastarasis jausmas apima retai, bet kuo visuotinio džiaugsmo progos artyn, tuo jis aštresnis. Negandų kamuoliai suspaudė mano silpną širdį, persisunkė į raumenis ir prislėgė gležnus pečius. Jausmas toks, lyg nematoma koja spirtų iš už nugaros pačiu keisčiausiu momentu. Ir visai nedžiugina manęs nei girliandos, nei lakricos zuikučiai, nei šventinės akcijos. Aniekaip.

Turiu orientavimosi aplinkoje negalią. Man tai kainavo orumą.

Esu miesto niokotoja ir įstatymų pažeidinėtoja. Taip mano savivaldybės pareigūnai. Man belieka prisipažinti ir susmukti atgailos agonijoje.

Nemoku dirbti 96 darbai/valanda greičiu. Tikriausiai būsiu apdovanota kuo nors nepanašiu į diplomą.

Patyriau reketą Dievo namuose.

Mano sveikata pasirinko išvyką į Majamį. O aš dirbu be išeiginių.

Aš mėgčiau šilumą ir gaivius autobuso bendrakeleivius. Arba valdyti reflektorius.

Taip pat man patiktų oriai įeiti į parduotuvę, o ne keliais čiuožti šlapių plytelių reljefu.

Kartą įsijungiau Lietuvos Talentus..

Lapkričio filmai

Inglourious Basterds (rež. Quentin Tarantino)

Multilingvistinis karinis filmas, nors tuo pačiu, paties Quentin nuomone, labiau “spaghetti western” su antrojo pasaulinio karo ikonografija. Veiksmas vyksta nacių okupuotoje Prancūzijoje. Svarbiausios siužeto linijos vyniojasi apie asmenis ir jų grupes, kovojančias su Trečiuoju Reichu gana ekstremaliomis priemonėmis. Viena iš jų – egzekucijos išvengusi ir savo kino teatrą atidariusi jauna žydė. Ji rengia neįtikėtiną keršto akciją už savo prarastus šeimos narius. Kita kovojanti grupuotė – žydų kilmės amerikiečiai kareiviai, pasivadinę negarbingais šunsnukiais. Jie mėgina įsiskverbti į priešų gretas ir žavingai juos naikint.

Tarantino neabejotinai turi savo įsimintiną ir nesunkiai identifikuojamą braižą. Visuose jo filmuose jaučiamas sarkazmas beigi kyla juokas iš tokių nejuokingų dalykų, kad net pasijunti nepadoriai. Inglourious Basterds ne išimtis. Filmas sulaukė nemažai kritikos, ypač žydų spaudoje, dėl moralės trūkumo, teigiama, kad režisierius pasiklydo savaip interpretuoto karo fikcijose. Tačiau kita dalis kritikų filmą giria, yra manančių, kad tai geriausias Tarantino darbas po Pulp Fiction.

Volver (rež. Pedro Almodovar)

Tie, kas mane pažįsta, žino, kad Penelope Cruz yra pati mylimiausia mano aktorė, todėl filmas gali būti šlamštas, bet man jis vis tiek bus įdomus. Įvykiai rutuliojasi tarp La Mančos ir Madrido. Seserys Raimunda ir Solė kuria savo gyvenimus Ispanijos sostinėje. Joms sekasi skirtingai, nes pačios sesutės skiriasi kaip diena ir naktis. Raimunda nesėkmingai išteka ir tai lemia nemalonias pasekmes, su kuriomis tenka tvarkytis. Tuo tarpu Solė grįžta į gimtąjį kaimą ir sutinka mirusios motinos vaiduoklį, kuris jos nebepalieka ramybėje ir keliauja į Madridą drauge.  Iš tiesų Volver man pasirodė vienas iš tų filmų, kuriuose labiau patraukia atmosfera, pats turinys gilaus įspūdžio nepaliko.

Los Abrazos Rotos (rež. Pedro Almodovar)

Pasakojimas apie aistringą, bet mirtinai pavojingą meilę. Pagrindinis veikėjas gyvena ir kuria juodoje tamsoje. Galima tik įsivaizduoti kaip jaučiasi žmogus, visa, kas jam brangiausia praradęs per vieną nelemtą įvykį. Jis stengiasi užsigydyti žaizdas, tačiau po keturiolikos tamsoje praleistų metų praeitis sugrįžta. Ir ji turi pasiūlymą. Asmeninės dramos, meilė kinui ir šmaikštūs pastebėjimai meistriškai sudiriguoti vieno įtakingiausių ispanijos režisierių. Tai – meilės ir mirties šokis. Verta pamatyti.

stay away from being maybe

Man nerūpi, kokį automobilį tu vairuoji. Nerūpi, ar tu apskritai vairuoji, nerūpi vietos, kurias aplankei. Man nesvarbu, kad tu pažįsti vieną ar kitą asmenį. Nesvarbu, kad avi nemadingus batus ir tavo drabužiai nėra sezono naujovė. Kad esi pernelyg patiklus ir dėl to dažnai nukenti. Kad niekad nepatenki į vip sąrašus ir jų egzistavimas tau – naujiena. Man rūpi tik tai, ką tu manai, man rūpi žodžiai.  Nes jie vieninteliai yra tavo tikroji, nesumeluota nuosavybė. Tik jų aš negalėsiu pamiršti arba atleisti. Neįsimylėsiu tavo odos ir kaulų. Nemylėsiu tavo nuopelnų, pripažintų žygdarbių ir garbės. Nemylėsiu nieko, kas nesusiję su mintimis, sklindančiomis iš vienintelės, tik tau priklausančios širdies.

Delirious silence

Aštriu peiliu perbraukiau languoto popieriaus pluoštelius, pasėjau purpurinių magnolijos žiedų ant kilimo. Staigiai paliečiau karštį ir pastūmiau taurę, kuri išsiskaidė tūkstančiais atomų tiesiai po mano megztomis pėdomis. Užsimerkiau.

Nejučia ėmiau įsivaizduoti, kad visur stojo tyla.

Grape Frogg

Matyti geriau nei žiūrėti. Saldžių sapnų.

No way down

Yra tiek daug dalykų, kurie priverčia mane susižavėti pasauliu vėl ir vėl. Jogos instruktorė iš Melburno.

Medžių striptizo seansai jau tapo kasdienybe. Varvantis dangus ir rašaluoti debesys, rūke paskendusios kavinės, gipiūriniai nepažįstamųjų šešėliai. Pradedu jausti apelsinų kvapą, ten kur jo nėra, tikriausiai vėl atsiveria mano raganiškos čakros. Rudenį aš galiu suvystyti savo abejones ir jas deginti. Galiu įspausti į savo sapną kniedę ir prisegti jį prie sienos.

Duok man lašą garso ir kamščiatraukį vynui.

Air France – No Way down

Spalio filmas

Battle Royale (rež. Kinji Fukasaku)

Japonų kinematografija skiriasi nuo vakarietiškosios visų pirma tuo, kad ištrinamos ribos tarp blogio ir gėrio supratimo. Antra, siužeto posūkius itin sunku nuspėti, nes kultūriniai skirtumai lemia neįprastą požiūrio kampą.

Filme Japonija vaizduojama ateities perspektyvoje, kuri išties niūri. Žlugus ekonomikai ir švietimo sistemai, didžioji dalis moksleivių praranda stimulą siekti išsilavinimo, protestuoja ir palieka mokyklas. Tai dar labiau aštrina situaciją, tampa akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis net ir atstačius šalies ekonominę padėtį, nieko gero iš to nelauk, nes neišsilavinusi jaunoji karta neturi jokios ateities. Taigi, valstybė išleidžia naują įstatymą, kuris turėtų iš pamatų pakeisti jaunuolių pozicijas. Kasmet burtų keliu išrenkama protestavusi klasė ir išvežama į negyvenamą salą. Joje žaidžiamas kraupus išlikimo žaidimas. Kiekvienas moksleivis gauna kuprinę su keletu reikalingų daiktų ir atsitiktiniu ginklu. Tai gali būti ir pistoletas, ir popierinė vėduoklė, kaip pasiseks. Žaidimo esmė: namo sugrįžti gali tik vienas. Ir nėra jokio būdo iš šio žaidimo pasitraukti.

Filme atsiskleidžia moksleivių asmenybės. Vieni jų turėjo aukštų gyvenimo tikslų, kiti buvo nevykėliai, bailiai ir t.t. Žaidimas pakeičia įprastus charakterio bruožus, vieni be vargo ima žudyti savo buvusius draugus, bendraklasius, kiti pasiduoda. Siužete įpinami pasakojimai apie tai, kaip ir kuo gyveno jaunuoliai anksčiau ir kokie tarpusavio ryšiai juos siejo.

Battle Royale vaidmenis atlieka paaugliai, skirtingai nei panašaus pobūdžio vakarų filmuose. Filmas uždraustas Singapūre, neišleistas JAV. Filmą galite rasti linkomanijoje.

Trečiadienio lūžis

Kai kurie iš mūsų esame itin pažeidžiami ir trapūs, tačiau dedamės stipriais, o kai kurie iš mūsų – drąsūs ir tvirti, tačiau norime, kad kiti mus laikytų mažais ir bejėgiais. Nesu tikra, kad žinau, prie kurių save priskirti.

-pasirašo paklydėlė princesė.