stay away from being maybe

Man nerūpi, kokį automobilį tu vairuoji. Nerūpi, ar tu apskritai vairuoji, nerūpi vietos, kurias aplankei. Man nesvarbu, kad tu pažįsti vieną ar kitą asmenį. Nesvarbu, kad avi nemadingus batus ir tavo drabužiai nėra sezono naujovė. Kad esi pernelyg patiklus ir dėl to dažnai nukenti. Kad niekad nepatenki į vip sąrašus ir jų egzistavimas tau – naujiena. Man rūpi tik tai, ką tu manai, man rūpi žodžiai.  Nes jie vieninteliai yra tavo tikroji, nesumeluota nuosavybė. Tik jų aš negalėsiu pamiršti arba atleisti. Neįsimylėsiu tavo odos ir kaulų. Nemylėsiu tavo nuopelnų, pripažintų žygdarbių ir garbės. Nemylėsiu nieko, kas nesusiję su mintimis, sklindančiomis iš vienintelės, tik tau priklausančios širdies.

Delirious silence

Aštriu peiliu perbraukiau languoto popieriaus pluoštelius, pasėjau purpurinių magnolijos žiedų ant kilimo. Staigiai paliečiau karštį ir pastūmiau taurę, kuri išsiskaidė tūkstančiais atomų tiesiai po mano megztomis pėdomis. Užsimerkiau.

Nejučia ėmiau įsivaizduoti, kad visur stojo tyla.

Grape Frogg

Matyti geriau nei žiūrėti. Saldžių sapnų.

No way down

Yra tiek daug dalykų, kurie priverčia mane susižavėti pasauliu vėl ir vėl. Jogos instruktorė iš Melburno.

Medžių striptizo seansai jau tapo kasdienybe. Varvantis dangus ir rašaluoti debesys, rūke paskendusios kavinės, gipiūriniai nepažįstamųjų šešėliai. Pradedu jausti apelsinų kvapą, ten kur jo nėra, tikriausiai vėl atsiveria mano raganiškos čakros. Rudenį aš galiu suvystyti savo abejones ir jas deginti. Galiu įspausti į savo sapną kniedę ir prisegti jį prie sienos.

Duok man lašą garso ir kamščiatraukį vynui.

Air France – No Way down

Spalio filmas

Battle Royale (rež. Kinji Fukasaku)

Japonų kinematografija skiriasi nuo vakarietiškosios visų pirma tuo, kad ištrinamos ribos tarp blogio ir gėrio supratimo. Antra, siužeto posūkius itin sunku nuspėti, nes kultūriniai skirtumai lemia neįprastą požiūrio kampą.

Filme Japonija vaizduojama ateities perspektyvoje, kuri išties niūri. Žlugus ekonomikai ir švietimo sistemai, didžioji dalis moksleivių praranda stimulą siekti išsilavinimo, protestuoja ir palieka mokyklas. Tai dar labiau aštrina situaciją, tampa akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis net ir atstačius šalies ekonominę padėtį, nieko gero iš to nelauk, nes neišsilavinusi jaunoji karta neturi jokios ateities. Taigi, valstybė išleidžia naują įstatymą, kuris turėtų iš pamatų pakeisti jaunuolių pozicijas. Kasmet burtų keliu išrenkama protestavusi klasė ir išvežama į negyvenamą salą. Joje žaidžiamas kraupus išlikimo žaidimas. Kiekvienas moksleivis gauna kuprinę su keletu reikalingų daiktų ir atsitiktiniu ginklu. Tai gali būti ir pistoletas, ir popierinė vėduoklė, kaip pasiseks. Žaidimo esmė: namo sugrįžti gali tik vienas. Ir nėra jokio būdo iš šio žaidimo pasitraukti.

Filme atsiskleidžia moksleivių asmenybės. Vieni jų turėjo aukštų gyvenimo tikslų, kiti buvo nevykėliai, bailiai ir t.t. Žaidimas pakeičia įprastus charakterio bruožus, vieni be vargo ima žudyti savo buvusius draugus, bendraklasius, kiti pasiduoda. Siužete įpinami pasakojimai apie tai, kaip ir kuo gyveno jaunuoliai anksčiau ir kokie tarpusavio ryšiai juos siejo.

Battle Royale vaidmenis atlieka paaugliai, skirtingai nei panašaus pobūdžio vakarų filmuose. Filmas uždraustas Singapūre, neišleistas JAV. Filmą galite rasti linkomanijoje.

Trečiadienio lūžis

Kai kurie iš mūsų esame itin pažeidžiami ir trapūs, tačiau dedamės stipriais, o kai kurie iš mūsų – drąsūs ir tvirti, tačiau norime, kad kiti mus laikytų mažais ir bejėgiais. Nesu tikra, kad žinau, prie kurių save priskirti.

-pasirašo paklydėlė princesė.

I (never) feel sad (anymore)

Pilkas urbanistinis peizažas, su ištįsusiais gličiais šėšėliais ant betoninių plytelių, kurių drėgmė smelkiasi per plonos itališkos avalynės siūles – to pakanka, kad kiltų noras kišti galvą į orkaitę ir niekada nebeištraukti. Tačiau nusprendžiau tuo neužsiimti, nes visų pirma – orkaitė jau užimta, antra – noras nėra pakankamai brutalus, kad jam neatsispirčiau. Aš praleidau kurį laiką galvodama apie tai, kas nuskaidrina mintis, kas padeda išvengti lipnaus liūdesio ir visuomeninės anti-palaimingos būklės įsiskverbimo.

Viskas paprasta. Seku ir jaukinu savo požiūrį.

Gera knyga yra kelialapis. Ne tik į svetimas istorijas, bet ir į save. Ji paprastai turi raminantį poveikį ir gydo nuo daugelio ligų, ypač nubukimo.

Maniakiškai mėgstu aromatus, žvakes, muiliukus, eterinius aliejus. Ir labiausiai šie dalykėliai praverčia šaltais vakarais, kai maloniausia naudoti kontrasto principą, a la “už lango šlapia ir šlykštu, o namuose šilta, jauku ir mano venomis cirkuliuoja grynas endorfinas “.

Rimti dalykai kartais užknisa. Žaisti ir nusišnekėti nebijo tie, kurie savimi neabejoja.

Kokia moteris paneigs, kad šmutkės yra nuostabus antidepresantas? Tiesa, patartina šiuo vaistu nepiktnaudžiauti ir prieš vartojimą pasitarti su savo pinigine.

Niekada nevėlu sugadinti pirmą įspūdį. Tad neverta vadinti savęs lama, briedžiu ar kitu cenzūriniu žodžiu, jei sumovei kokį nors naują reikalą.

80 percent

Anądien gamindama paprikų iškamšas, sniego bijanti mergaitė rūšiavo mintis apie savo kintantį mikrokosmosą. Ji negalėjo patikėti, kaip įvykiai persikūnija į daugialypius pavidalus, visai neatsiklausę jos leidimo. Mergaitės, kuri taip nori suvaldyti viską, kas susiję su jos patirtimi, pradedant nuo taško A ir baigiant kitame fiksuotame taške.

Pamerkusi pomidorą, kurio viršūnė prapjauta kryžiuku į verdantį vandenį, ji kurį laiką stebėjo brutalų procesą ir lupdama tai, kas atliko, ji prisiminė, kaip prieš kelias savaites, vasaros savaites, jos kūną degino uždegimas, o galvoje tvyrojo prisukamo apelsino nuotaika. Ji norėjo trenkti monitorių į sieną arba pamerkti jį į vonią. Ji to nepadarė. Nes sniego bijanti mergaitė laikosi duoto žodžio ir neparduoda sielos velniui. Suvartojusi nukenksminančiųjų, ji toliau vilko savo pažadus. Vėliau rinko nuo kilimo kuokštais slenkančius plaukus ir bijojo pamatyti minusinį rezultatą elektroninių svarstyklių skydelyje.

Uždegiminiams procesams pasibaigus, mergaitė kurį laiką gyveno aprasojusiame stiklo kube, kuris ją dusino taip efektyviai, kad ji neištvėrė. Ir jį sudaužė.  Tam prireikė kelių sakinių ir tvirtai sufasuoto minkštaširdiškumo. Rezultatas kviptelėjo svilėsiu, bet pasirodė tinkamas tolimesniam eksplotavimui. Ji įkvėpė oro.

Susmulkinusi daržoves, mergaitė suvertė jas į keptuvę ir prisiminė, kaip begėdiškai ištuštino savo sąskaitą, vardan senos svajonės. Beliko išsiaiškinti, kuo diafragma skiriasi nuo ISO ir suvirškinti manual’ą. Bijanti sniego puldavo ant kelių prieš kiekvieną potencialų pozuotoją ir fokusavo rankiniu būdu. Netrukus jos mikrokosmose atsirado pušų viršūnių peizažas. Ji šildė rankas prie laužo ir gėrė skaniausią arbatą pasaulyje iš aliuminio šaukšto, kol išaušo rytas,o veidą išplovė lietus. Namo ji grįžo pigiausiu taksi pasaulyje – ant dviračio bagažinės.

Kol orkaitėje kepė paprikų iškamšos, jau kikendama mergaitė prisiminė perkusijas, vasaros terasą, du didelius “Utenos”, žaibišką keitimąsi objektyvais ir šėlsmą, kurį išprovokavo keistuoliai ant grindų. Mergaitė prarado balsą, jai išsileido šukuosena ir nubėgo tušas. Viską dar labiau atpirko nelegalus įsiveržimas į pobūvį kitame miesto gale. Ketvirtą ryto du išvargę akimirkų gaudytojai tupėjo ant asfalto, kramtė obuolius ir šiurpino vorus. Šou baigėsi. Metas namo.

Kulinarinės kelionės pabaiga (to be continued?)

Malonumai

Vasara yra toks dalykas, kurį norisi užkonservuoti  ir pasidėti į lentyną. Vasaros visada būna šiek tiek per mažai.

Betgi įvyko nesusipratimas.  Bijanti pametė didžiąją dalį savo  vasaros.  Pametė lyg kokį lietsargį, mobilųjį telefoną ar sąžinę.

Na, man teko pasimėgauti tikrų atostogų savaite. Tuo metu gyvenau išties prabangiai: nesukau galvos dėl namuose paliktų rūpesčių, maitinausi saule ir vėju, kvepėjau kokosų aliejumi ir jūros purslais. Kaip ir tikėjausi, ramiai praeidavau vidutiniškai pro kas trečią ledų pardavėją. Kartą apsistojau vietiniame sendaikčių turgelyje, kuris mane užhipnotizavo angliškų knygų nugarėlėmis. Už juokingą kainą įsigijau keletą vienetų ir pasijutau priartėjusi ne tik prie intelektualios, bet ir ekonomiškos moters portreto. Tiesa, kiek vėliau šį įspūdį sugadinau įsigydama kaljaną.. Šį aparatą stengiausi užkurti apytikriai tris dienas, taip vos nepadegdama kaimynų balkono, bet ketvirtą kartą pavyko. Taurė vyno ir lengvas braškinis dūmelis tinkamai mane atpalaidavo ir nuskraidino į sapnų karalystę.

Sykį per tas pačias trumputes atostogas prabudau 4.30 val ir tikriausiai kiek per ilgas buvimas saulėje nebeleido miegoti ilgiau. Todėl nusprendžiau, kad nė velnio aš čia nesikankinsiu, o keliausiu prie jūros. Pirmą kartą mačiau tokį tuščią ir žuvėdrų užvaldytą paplūdimį. Apie 5.00 val ėmė vaidentis žmonės, vieni jų vaikštinėjo su savo keturkojais augintiniais, kiti atliko jogos pratimus, ketvirtas pliuškenosi jūroje Adomo kostiumėliu. Rūke skęstantis dangus, po nakties dar drėgnas ir paukščių išmindžiotas smėlis, kiek stingdanti ryto vėsa. Grįžusi apie 8.00 val, miegojau toliau. Vėliau rytinis paplūdimys atrodė kaip haliucinacija arba sapnas.

Dar liko gabaliukas vasaros. Kaip čia jo nepametus?

Liepos filmai

Young Adam (rež. David Mackenzie)

Vanduo, barža, jaunas ir dailus rašytojas, nevaldoma aistra.. gražu? Anaiptol, juosta ne iš saldžiųjų. Vardinu toliau: trintis tarp vienas kitam įkyrėjusių žmonių, skurdi buitis, tamsiaplaukės merginos lavonas, neištikimybė, byla, mirties bausmė, nesunaikinamas kaltės jausmas. Kartais nelaimingi įvykiai nutinka netyčia. Ir išvengus bausmės telieka vienintelis klausimas: ar nuo šiol aš galėsiu ramiai miegoti?

The Sea Inside (rež. Alejandro Amenabar)

Vienas, iš Skalvijos repertuaro filmų. Pagrindinė idėja nekrikščioniška – ar gali žmogus pats pasirinkti mirtį, jei seniai nebelikę nei vilties, nei noro gyventi? Filmas, paremtas autentiška istorija, pasakoja apie jūreivį Ramoną, kurio gyvenimą sujaukė nelaimė. Vienas nesėkmingas šuolis nuo uolos – ir jis guli lovoje, paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų. Ne vieną dešimtį metų Ramonas išgyveno jausdamasis nei gyvas, nei miręs. Jo pastangos oficialiai įteisinti eutanaziją taip ir liko bevaisėmis. Labai gražus europietiškas kūrinys, kuriame galima pamatyti natūralius, neplastmasinius veidus, su raukšlelėmis ir kitomis žaviomis detalėmis, kurių nesurasi amerikietiškame kine.

Liepa

Trys valandos nulis nulis guliu lovoje su savo toshiba ir galvoje nebesiklijuoja jokia rišli mintis. Turiu pasakyti, kad buvau išėjusi blogerinių atostogų, o šiandien iškeliauju tikrų. Žadu pamerkti galvą į (ne)skaidrias Baltijos bangas, kojų pirštais žarstyti smėlį, pirkti ledus ant pagaliuko ir susigrąžinti prarastus kilogramus.

Kadangi liepą nesugebėjau suregzti nė vieno susitraukusio įrašo, mėginsiu reziumuoti:

Mėnesio filmas. Visad rašau apie praėjusio mėnesio filmus, taigi, birželį teišspaudžiau vieną. Bet galingą. Transformerių antrą dalį.

Mėnesio šmotas.

MSTRKRFT – Heartbreaker

Mėnesio frazė. “Susidirbom”. Šis žodis vartotinas teigiamu ir neigiamu atvejais.

Mėnesio maistas. Čipsai su druska (iš druskinės). Čipsai su druska ir koldūnų padažu.

Mėnesio kraugerys. Tas, kuris sugalvojo vasaros praktiką.

Mėnesio puolėjas. Skėrys prie Baltojo tilto. Jis su savo gentainiais išbaidė visą pakrantės publiką, įskaitant ir mane.

Mėnesio klausimas. Kodėl tu taip padarei, mieloji?

Šiam kartui tiek, nes jau kraunu lagaminą, be abejo, svarbiausius daiktus palikdama namie. Iki:)